Portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą

Parašė: Kristina Stalnionytė

Aš myliu Kelią. Kiekvieną – platų ir siaurą, vingiuotą ir lygų, einantį į Šiaurę, į Pietus, į Rytus ir į Vakarus.

Kai vėlų vakarą nusileidau Paryžiaus oro uoste, mane mandagiai išmetė laukan. Oro uostą užrakino, o aš likau už durų su kuprine ir mintimis iki rytinio savo skrydžio. Tada ir supratau, kodėl keliauju. Jūs ką tik tai perskaitėte viršuje. Neturėjau žemėlapio ir net nenuvokiau, kur esu. Toli ar arti iki kokios gyvenvietės ar parduotuvės? Užsimečiau kuprinę ir patraukiau ta kryptimi, kur parodė miestą. Priėjusi parką, pievoje po krūmu pasitiesiau apsiaustą, apsirengiau visus drabužius, ir įlindau į miegmaišį. Žvaigždės spindėjo danguje, pūtė lengvas vėjelis, laikas ėjo lėtai. Pabudau, kai išgirdau ant miegmaišio krintančius lietaus lašus. Batų galai jau buvo šlapi, o aulus išgelbėjo apdairiai iš viršaus užmautas maišelis. Paryčiais jau viskas buvo šlapia. Bet miela. Gera. Šviesu. Erdvu. Laisva. Myliu Kelią ir visas jo išdaigas. Atsikėliau su puikia nuotaika ir dvelkiant lietučiui patamsyje išėjau pasivaikščioti po Tilės miestelį, kurį radau šalia. Jo gatvės dar snaudė, nesimatė nė gyvos dvasios. Langinės uždarytos, tik kelios mašinos prie namų išdavė, kad ten kažkas gyvena. Merijos kiemas prie bažnyčios atrodė labiausiai tinkamas dar nusnausti posmą - alėja, rožių darželis, pievelė su suoliukais. Bet aplojo šuo – teko nešti kudašių. Grįžau prie uždarytų oro uosto durų laukti kito savo skrydžio.

Pirma Kelio istorija - verta romano. Geriu kavą oro uoste, tikrinu Lisabonos hostelio rezervacijas. O žavus blodinas prie kito stalelio taip įdėmiai mane apžiūrinėja, kad net darosi nepatogu. Aš irgi nužvelgiu – lyg kažkur matytas. Nežinia kodėl topteli, kad lenkas, nors jo nepažįstu ir net negirdėjau kalbant. Taip, taip - tikriausiai lenkas. Išgėręs kavą, "lenkas" apeina aplink salę, sustoja prie mano staliuko ir sako: "Kristina! Do you know me?" Jei būčiau ką nors kramčiusi, tai kąsnis garantuotai būtų iškritęs iš burnos. Dar nepradėjau Kelio, o jau siurprizai. Kamilį prieš penkerius metus sutikau Peru. Tikrai! Arekipoje. Naktį. Gražiausioje miesto aikštėje šviečiant mėnuliui. Kirtome jūrų kiaulytes restorane prie gretimų stalelių, kiekvienas su savo draugų kompanija. Tada vieni kitus pasiūlėme nufotografuoti, ir porai valandų tapome draugais. Ar įmanoma pasaulyje tą patį žmogų atsitiktinai sutikti du kartus? Dviejuose skirtinguose žemynuose?

Su Kamiliu pasisveikinom ir atsisveikinom taip greitai, kad net nespėjau atsipeikėt. Atgavau amą tik užsidarius jo įlaipinimo vartams, kai siurprizas iš Vroclavo vėl pradingo Visatoje. Gal iki kito karto?  Tada atsidarė mano įlaipinimo vartai, ir po poros saldaus miego valandų aš jau lipau iš lėktuvo Lisabonoje. 

Miestas iš karto priminė Karibus. Hostelis, nors buvo centre, pasirodė neįtikėtinai toli. Pusvalandį žingsniavau per alėją, per plačią gatvę su parkais, fontanais ir brangiom parduotuvėm.

Daug juodukų. Visi ir visur centre siūlo marihuanos, hasho ir kokaino. Man kokių 10-15 kartų pasiūlė, nors ir nežiūrėjau į akis. Su vienu bičeliu susidraugavau netyčia. Sakiau, kad nereikia ir nevartoju, bet vis tiek užsinorėjo kartu pasivaikščioti. Vienas rutuliukas kainuoja apie 100 eurų.

Eilutėse žmonės stovi prie bariukų, kuriuose pilsto ginginha 1.50 ir prie pyragėlių barų. Prie vieno susipažinau su Demi ir vyru iš Belen kvartalo. Siūlė į svečius. Pakeliui į hostelį užsukau į kitą ginginha barą ir susipažinau su Antonu ir Roberto. Čia nuotykiai ir prasidėjo, kurie tęsėsi dvi dienas – lygiai tiek, kiek laiko buvau iš anksto paskyrusi Lisabonai. Iš bariuko patraukėme į Barrio Alto. Visos gatvės klegėjo, bruzdėjo naktinis gyvenimas. Ėjom iš baro į barą, iš klubo į klubą, iš kavinės į kebabinę. Visur – tai vienur, tai kitur, atnešdavo taurę sangrijos, ginginjos, paskui prasidėjo shotai. Šokom bachata vienam bare, kitam lauke sėdėjom ant laiptų ir ten šokom. Į hostelį grįžau gal 4 val paryčiais. Prieš tai jie mane iki fontano palydėjo, davė telefoną, adresą ir ryte paprašė, kad pakeliui atneščiau kruazanų.

3.      08-29 Rota Vicentina. Kelias yra apie gyvenimą

Ryte skaudėjo galvą po vakar fiestos. Išsikrapščiau 12 val iš hostelio vos gyva, nusipirkau kokakolos ir pakeliui aptikau gerą kepyklą. Paskambinau Antonui, nors iš tikrųjų tikėjausi, kad neatsilieps. Teko eiti su kruazanais į Barrio Alto. Antonas sėdėjo lange. Išgėrėm kavos ir palikau kuprinę. Nukeliavom metro į Akvariumą, antrą pagal dydį Europoje. Malonumas kainavo brangiai, bet buvom prikaustyti prie stiklų – kokios rajos, žuvis sunfish (pusiau vėžlys), spalvotos, žuvis apelsinas, žuvis marakuja. Jūrų arkliukas!

Išėjom iš ten, kai uždarė, nes buvom prisiklijavę prie langų. Jau temo. Grįžom vėlai – apie 9. Apsimoviau kojines, jau ruošiausi pasikeisti batus ir keliauti, bet Antonas pasiūlė likti, nes turėjo išsinuomoję trijų kambarių apartamentą. Ištiesė man sofą. Galvojom eiti pasižmonėti vėl į barus, bet paskui po daug kalbų visi išlūžom. Namas iš kartono tikriausiai – girdėjosi viskas, ką daro kaimynai ir kas vyksta gatvėje.

4.      08-30 8 km - Parque Nacoes

Pusę nakties triukšmavo šiukšlių rinkėjai ir paskui pagėrusių portugalų gaujos, nes apačioj – barų rajonas, kuriame buvom vakar. Aš miegojau super, bet mano kaimynai labai skundėsi. Pusryčius padarė Anton – tostų prikepė ir kavos išvirė. Pajudėjom iki bažnyčios gal apie 10 val. Prie bažnyčios atsisveikinome – jie išėjo į turgų kažkokį įžymų A rajone, o aš užlipau laiptais prie pirmos rodyklės fotografuotis. Dar užsukau trumpam į bažnyčią ir pasukau pagal rodykles. Ėjau siaurom vingiuotom gatvelėm per senovinį rajoną, kol patekau į turgų, besitęsiantį aplink Panteoną visom gatvelėm kaip spinduliais. Labai bohemiškas ir nuotaikingas – grojo muzikantai, žmonės pardavinėjo sendaikčius. Užtrukau gerą valandą, bet viso neapėjau. Staiga man kažkas tik timpt už kuprinės – žiūriu Antonas su Robertu. Pasisveikinom ir vėl atsisveikinom. Susitarėm susitikti po 15 metų su bilietais iš akvariumo.

Įdomus portugalų žodis Davai – reiškia aišku, gerai, bet atrodo tarsi žmogus nuolat ragintų kažką daryti. Klausi praeivio, kur kelias, o žmogus atsako: Ten ir ten, davai? Taip sakė ir paklausus, kur prieglauda.

Planavau nueiti 28 km, bet nuėjau tik 8. Visų pirma buvo kaltas vynas, bet ir gerai, būčiau nesugebėjusi. Užėjau į bariuką jau netoli Parque de las Nacoes ir užsisakiau sumuštinį su taure vyno. Dėdulė klausia: mažą ar didelę? Mažą, - sakau. Nuėjo ir atnešė vandens stiklinę, iki kraštų pilną vyno. Vienas euras. O didelė reiškia pusę litro. Įpusėjus užsisakiau sūrio su duona. Išėjau ir jau toli nebenuėjau.

Susiradau prieglaudą. Skambinau Sergio, bet telefonas buvo blogas. Tada nuėjau vėl į paupį pasivaikščioti prie Vasko da Gamos tilto. 17 km ilgio. Saulėlydis buvo nuostabus -raudonas dangus su tiltu fone. Žvejai gaudė merluzas. Portugalai daug santūresni už ispanus, visai neįkyrūs ir santūriai pradeda kalbą. Daug pasisveikinančių pasikalba pusę minutės ir sako: gero kelio, viso gero. Ir dingsta lyg niekur nieko. Labai draugiški pasirodė. Radau pakabutį su mergaite prie tilto saulei leidžiantis.

5.      08-30 Nakvynė prie Alhandra, 25 km

Naktį jau snūduriavau, kai į kambarį atėjo dar dvi kuprinėtojos, sakė piligrimės. Iš pietų kelią pradėjo, bet nelabai aišku, kur eina. Pirmos piligrimės, sutiktos kelyje! Vietovės šiandien buvo negražios – fabrikai, šiukšlės, smirdintys keliukai ir krūmai, apšiukšlinta viskas. Nuo Granjos buvo negražu visai, bet paskui į Alserca de Ribatejo atėjau paupiu per gamtos parko keliukus. Granjoj gėriau kavos už 0.75 ct. Pigiau nei Ispanijoj. Alvereoj nuėjau pas gaisrininkus, bet nakvoti nepriėmė, liepė dar 5 km eiti iki Alhandros. Ėjau greitkeliu, pro fabrikus. Pakeliui apsipirkau supermarkete – vos panešiau viską iki artimiausios kolonėlės, kur radau parkelį pavalgyti. Alhandroj – iškart pas gaisrininkus. Priėmė ir sako: Davai? Sakau: Davai!

Išėjau pasižmonėt – koks grožis! Jachtos supasi uostelyje, bažnyčia ant kalno, gerai, kad Alverejoj vietos nebuvo.