Žemaitukų kinkiniais iš Luokės į Niūronis 2019

Parašė: Kristina Stalnionytė

Pamanyk, arklius šventei pakinkys! – gūžteli pečiais ne vienas, išgirdęs tokią naujieną. Tačiau sužinojus, kad net aštuoni tradiciniai kinkiniai mediniais ratais dardės iš vieno Lietuvos krašto į kitą visą savaitę, įveikdami beveik tris šimtus kilometrų, nejučia pakyla antakiai. Lietuviškos veislės žirgeliai, senoviniais drabužiais apsirėdę keliauninkai ir triukšmingi, geležimi pakaustyti vežimai - tai reginys, kurį verta išvysti. Šį žygį Žemaitijos vardo paminėjimo 800-ųjų metinių proga organizuoja Anykščių rajono savivaldybė, Žemaitukų arklių augintojų asociacija, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus ir Arklio muziejus.

Per penkerius metus tradiciniu tapęs kinkinių žygis į Arklio muziejų kasmet prasideda vis kitoje vietoje, o baigiasi pirmąjį birželio šeštadienį muziejuje vykstančia tradicinės kultūros ir žirgų švente “Bėk bėk, žirgeli!”. Taigi, atėjo metas! Gegužės 25 dieną, likus savaitei iki renginio, žygeiviai pajudės iš Luokės miestelio Žemaitijoje. Pirmąją dieną kinkiniai trauks pro Biržuvėnų dvarą ir Šatrijos kalną į Varnius, tad jei gyvenate netoliese, dairykitės pro langus ir įtempkite ausis. Argi ne miela į svečius užsukusį arkliuką pavaišinti avižomis ar pagirdyti vandeniu iš kibiro? Žemaitukų likę jau nedaug - gal ir jūs panorėsite auginti tokį gyvulį savo ūkyje, prisidėdami prie seniausios lietuviškos žirgo veislės išsaugojimo.

Po gegužės 26 d. 10 val. mišių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje Varniuose kinkiniai bus išlydėti senuoju keliu link Kražių. Neprivažiavus Kražių, sekmadienio vakare nakvynei keliautojai apsistos Skruzdėlynės sodyboje. Toliau žygeivių maršrutas drieksis per Kražius, Kelmę, Tytuvėnus, Baisogalą, Upytę, Raguvėlę. Gegužės 27 d. vakare žirgeliai bus paleisti ganytis Tytuvėnuose, gegužės 28 d. – Baisogaloje, gegužės 29 d. – Upytės tradicinių amatų centre. Paskutinieji gegužės 30 d. kinkinius sutiks ir priims Raguvėlės dvaro šeimininkai. Taip apsilankydami svetingose sodybose, pasisvečiuodami keliuose rajonuose, pakeliui apžiūrėdami gražias vietoves, ekipažai atriedės į kermošių parduoti savo atvežtų gėrybių – krepšių, puodų, vantų, šluotų, pakinktų, lentelių ir kt. gėrybių. Kadaise toks ilgas važiavimas arkliais į turgų buvo neatsiejama kaimo žmogaus gyvenimo dalis.

Puoselėti ir skleisti senąsias važiavimo žemaitukais į muges tradicijas – tik vienas iš žygio tikslų. Pasak žygio organizatoriaus, Arklio muziejaus vedėjo Mindaugo Karčemarsko, kitas tikslas - atgaivinti senovinių pakinktų ir medinių vežimų bei jų priklausinių gamybos amatus, tobulinti vadeliotojų įgūdžius. „Prekeiviai šiai kelionei ruošdavosi kelias savaites, gerai viską apgalvodami –taisydavo vežimą ir pakinktus, patikrindavo net mažiausias detales,” – sako Mindaugas. „Žmonės buvo itin dėmesingi ir atsargūs, jie važiuodavo lėtai, dažnai išlipdami iš vežimo – svarbu leisti arkliui pailsėti, palengvinti jo kelionę į kalną ar nelygiu gruntu”.

Gegužės 31 d. rytą žygio dalyviai, pasikinkę žemaitukus, patrauks Niūronių link, ir, nukeliavę beveik 300 kilometrų, pagaliau sustos Arklio muziejuje. Baigę kelionę, kinkiniai atvažiuos į šventės „Bėk bėk, žirgeli!“ paradą ir įsikurs šventės kermošiuje, kur prekiaus tradiciniais dirbiniais ir dalinsis kelionės įspūdžiais. Visi galės pasveikinti žemaitukus, įveikusius tokį ilgą kelią ir su jais fotografuotis.

Žemaitukai siejami su LDK kunigaikščių pilimis, Lietuvos giriomis ir Ukrainos stepėmis. Šie žirgai viduramžiais garsėjo kaip geriausia pasaulyje kovinių žirgų veislė. Kai XVIII a. kavalerijoje juos pakeitė žymiai aukštesni Vakarų Europoje išauginti žirgai, žemaitukus ėmė auginti kaimo žmonės. Taip jie priprato kantriai traukti vežimus, arklus, žagres ir akėčias. Ne vienas pritars, kad verta atgaivinti žemaituko įvaizdį ir skatinti lietuvius didžiuotis gyvuoju savo tautos paveldu. Renginio organizatorių nuomone, šis ir ankstesni žygiai ypač tam pasitarnauja. Nors ir lėtai, jie iš naujo formuoja Lietuvos kaip senas žirgininkystės tradicijas puoselėjančios šalies įvaizdį. Su žemaitukų pagalba šventėje „Bėk bėk, žirgeli!” po truputį įsitvirtina ir vienintelė visoje Lietuvoje „naujai sena“ prekybos iš vežimų tradicija.

Kinkomas Kipšas muistosi, kasa žemę kanopa, žvengdamas mėgina priešintis. Šelmiškos ugnelės žybsi akyse, o prieš akis laukia beveik trys šimtai kilometrų kelio. Septynerių metų žemaitukas temps vežimą iš Luokės į Niūronis, kur šeštadienį dalyvaus „Bėk, bėk žirgeli“ šventėje. Joje po truputį įsitvirtina vienintelė visoje Lietuvoje senoji prekybos iš vežimų tradicija. Vežimas prikrautas šluotų, vantų ir maišų su gėrybėmis, kurias eržilo šeimininkas Donatas Marčinskas veža į turgų parduoti. Vežimo ratai mediniai, kaustyti geležimi, o pats vežimas – Donato tėčio padirbtas - nedidukas, medinis, lentelės rankomis nuskobtos, nugluditos, šonuose drožinėtos.

Aplink Kipšą kinkomi dar aštuoni kaimiškų prekių pakrauti vežimai, kurių šeimininkai, kaip ir Donatas, apsirėdę senoviniais drabužiais – kas pasipuošęs senoviniais marškiniais ir juostomis, kas drobinėmis kelnėmis ir apsiaustais, užsimaukšlinę šiaudines skrybėles, damos pasikaišę raštuotus sijonus su prijuostėmis, apsisiautę gūniomis. Lietuvių kelionė į turgų prasideda taip kaip prieš gerą šimtmetį. Toks septynių dienų žygio sumanymas ir planas.

Įveikti tris šimtus kilometrų per savaitę žemaitukui nesunku, o ir vežimai neperkrauti – kiekviename po du žmones ir kelis maišus mantos. Tik žirgeliai išdykę – ne visi nori leistis kinkomi į ratus. Kipšas dantimis traukia vantą iš kito vežimo, suviliotas beržų lapelių žalumos. Po akimirkos snukis jau vežime, vanta ant žemės, Kipšas mėgina atsikąsti į drobę suvynioto pyrago. Donatas juokiasi, tapšnoja žirgui per šoną, paslepia pyragą giliau.

Lipu į vežimą – važiuosiu su Kipšu ir Donatu. Taip galvoju keldama koją per vežimo kraštą, bet atsisėdusi suprantu, kad klydau. Kipšas metasi atbulas, stoja piestu, vežimas skersas, o mano užrašų knygelė lekia žemėn paskui rašiklį, saldainį ir butelį vandens. Donatas išlipęs laiko eržilo vadžias. Kitų keturiolikos keliautojų, jau įsitaisiusių septyniose vežimuose, pradžia lengvesnė – linksmi ir aikštingi žirgeliai – lyg neklaužados vaikai, bet paplušėję šeimininkai susitvarko. Tik Kipšas neklauso.

Tenka lipti iš vežimo, kad neišlėkčiau žemėn paskui savo daiktus. Trumpam persėdu į kitą vežimą, pas žygio organizatorių, Arklio muziejaus vadovą Mindaugą Karčemarską. Ilgo vežimo vadeliotojas Vidas Kūlokas paragina du į jį pakinkytus žirgelius ir pajudame iš Luokės į Biržuvėnų dvarą. Ratai darda kaip pašėlę, negirdžiu, nei ką man sako, nei ką pati kalbu. Pasileidus nuo kalnelio dardėti pradeda ir galvoje, vaizdas šokinėja, liaujuosi kalbėti, kad neįsikąsčiau į liežuvį. Pro šalį skrieja žalias Lietuvos kraštovaizdis, kelelis dulka, kartkartėmis vaizdas virsta debesėliu.

Prie Biržuvėnų dvaro jau lūkuriuoja būrys žmonių, vieni filmuoja, kiti fotografuoja telefonais. Iš čia patraukiame link Šatrijos kalno, kur mus pasitinka Šatrijos Romuvos žynys Darius Ramančionis. Čia stabtelime ilgėliau. Palikę žirgus papėdėje keliaujame į ugnumą. Tai aukštas medinis namelis Ugniai, į kurį telpa vos keli žmonės. Viduje palei apvalią sieną sukaltas suoliukas, o viduryje rusena Amžinoji Ugnis. Priešais ją – kailiu apklotas Ugnies sargo sostas. Šventa Ugnis ant Raudonkalnio kūrenama dieną ir naktį savanorių pastangomis, kurie čia pasilieka parą jos prižiūrėti ir kurstyti.

Žynys Darius primena, kad Amžinoji Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas. Kūrendamas ją žmogus sujungia regimą ir neregimus pasaulius, palaiko ryšį su gimtine ir Tautos Dvasia. Amžinoji Ugnis, degusi nuo neatmenamų laikų, prieš šešis amžius buvo paniekinta ir išplėšta iš Bočių rankų. 1994 m. ant Šatrijos kalno pagal Aisčių papročius a.a. Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo pastangomis Ugnis vėl buvo įžiebta ir daugiau nei du dešimtmečius saugoma jo sodyboje. Nuo 2017 m. Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventvietę.

Žynys paima keletą rusenančių žarijų iš Aukuro ir visi keliaujame į Šatrijos kalną. Prieš užlipdami prausiamės rankas ir veidus vandeniu iš vaidilučių laikomo ąsočio, nusišluostome lininiu rankšluosčiu. Užlipę sustojame ratu aplink įžiebtą ugnį. Po trumpų apeigų ir žynio bei vaidilučių palinkėjimų lipame žemyn, kur mūsų laukia svetingos šeimininkės su samčiu ir dideliu puodu žemaitiško žirnių šiupinio.

Išsrėbusi puodelį šiupinio grįžtu į Donato vežimą – Kipšas nusiramino, kramsnoja žolę žiūrėdamas į kalną. Kol dardame miškų keliukais į Varnius, Donatas pasakoja apie žirgus. Iki baigė vidurinę mokyklą, tėvų ūkyje jų užaugino net penkis. Draugų kalbos apie automobilius jo nedomino – jam reikėjo tik žirgų. Po studijų užgriuvo kiti darbai, pareigos ir reikalai, tačiau prieš penkerius metus Donatas vėl grįžo prie savo mylimo užsiėmimo. Dabar jo ūkyje auga 12 žemaitukų ir keli mišrūnai. Kipšui pasisekė – šeimininkas rūpestingas, atlaidus, supranta jo šėliones. Net už sulaužytą vežimą nepyksta, kurį pačią pirmąją žygio dieną eržilas apspardė koja.

Miškų keliukuose per veidą braukia nusvirę žilvičių kasos, o žvilgtelėjus į vėžes ir duobes šiaušiasi plaukai. Bijau, kad vežimas neapvirstų, bet ši transporto priemonė stabili, ne taip lengvai virsta patekusi net ir į didelę duobę. Išsilenkdami šakų išlendame iš miško ir keliu atriedame į Bavydžių kaimą, kurio gyventoja Daiva, išbėgusi iš kiemo, padovanoja žirgams du maišus avižų. Viekšnalių kaime kita svetinga šeimininkė savo sodyboje jau paruošusi visą stalą vaišių – geriame arbatos, skanaujame lašinių, kumpių, duonos, saldumynų. Ko nesuvalgome, gauname vežtis į kelionę. Tik kelionė užtrunka, pasisukusi į kaimo medžiotojų šventę. Ir vėl – vaišės, linksmybės, padėklai žvėrienos. Kol atidardame į Varnius nė vakarienės nebereikia.  

Rytas Varniuose skamba mišiomis Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Kol dalis žygeivių, keliaujančių iš Luokės į Anykščius susėdę ant suolų klausosi Klebono Domo Gatauto pamokslo, kiti lauke saugo žirgus. Vėsų rytą apsirėdęs apsiaustu Kipšo šeimininkas Donatas primena šventąjį iš bažnyčios paveikslo – geraširdiškai šypsosi, siūlydamas bendražygiams tai puodelį vandens, tai iš vežimo ištrauktą avikailį, o žemaitukas trypia kojomis nenustygdamas vietoje, nesulaukdamas mišių pabaigos.

Paskutinioji pravėrusi bažnyčios duris ne tik išgirstu pamokslą sakančio Klebono balsą, bet ir atlaikau bent pusšimtį veriančių žvilsnių nuo suolų. Dėdamasi nematoma, sėlinu į paskutinę eilę, kur sėdi žygeiviai. Bažnyčia pilna žmonių, žvilgsnis klajoja tarp skulptūrų, paveikslų ir puošmenų, užkliūdamas tai už Klebono, tai už senovinių kryžių, tai už didelio puodo su švęstu vandeniu ir puodeliu.

Po šv. mišių dalis švęsto vandens lašeliais nusileidžia ant žygeivių ir žirgų galvų – taip mus išriedančius į kelią pro Varnių bažnyčią pašventina klebonas Domas. Viešpats apšlaksto ir iš dangus, išgręždamas ant mūsų pirmąjį debesėlį. Šventų lašų ant uodegos gauna net Vaidoto kalaitė Alka, kasmet ištikimai lydinti šeimininką į žygius. Jos žygių jau niekas nebesuskaičiuoja, o tokio šeimininko kaip Vaidotas Alkai pavydi visi šunys.

Trijų tarptautinių žygių su žirgais organizatorius ir dalyvis Vaidotas Digaitis 2010 m. kartu su devyniais raiteliais  nujojo prie Juodosios jūros ir prie Ukrainos Očiakovo miestelio pagirdė žirgus jūros vandeniu. Po metų Vaidotas su kitais raiteliais dalyvavo žygyje į Krokuvą, skirtame Lenkijos karaliaus bei Lietuvos  didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilei atminti. Keletas šių žygių dalyvių šiemet važiuoja iš Luokės į Anykščius tradiciniais vežimais su mediniais ratais, apkaustytais geležimi.

Dabartinio žygio istorija irgi susijusi su Vaidotu. Jis 2012 m. vienas su dviem žemaitukais apkeliavo Baltijos jūrą ir per pusę metų nujojęs 6000 kilometrų sužinojo, kad Roros mieste Norvegijoje vyksta skandinaviška mugė, į kurią ūkininkai suvažiuoja arklių traukiamomis rogėmis. Po dvejų metų Vaidotas su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, jau dalyvavo šventėje. Tada jam ir kilo mintis atgaivinti Lietuvoje važiavimo į turgų arkliais tradicijas. Toks žygis Lietuvoje – jau penktasis. Tradiciniai kinkiniai ne kartą riedėjo per Lietuvą į Kaziuko mugę ir į “Bėk bėk žirgeli” šventę. Pastarosios metu vyksta vienintelis tikras turgus Lietuvoje, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Žygeiviai važiuoja kaip tik ten ir vežasi įvairiausių gėrybių, kuriomis prekiaus šeštadienį po žirgų parado.

Kipšas žvengia, kurstydamas kitų žirgų kraują, bet bičiuliai nebepasiduoda intrigai, per dieną jau priprato klusniai traukti vežimus. Ratai darda pasišokinėdami, žirgai neša mus link Medvėgalio. Pakalnėje iškinkę žemaitukus pailsėti, kopiame į 234,6 m aukščio kalną. Tai dvi viršūnės - aukščiausia Žemaitijos kalva ir didžiausias žemaičių piliakalnis. Prie jo rasta I tūkstantmečio gyvenvietės liekanų. Vaidotas – užkietėjęs žemaitis iš Laukuvos, žino bene viską apie savo kraštą. Jo namai vos už kelių kilometrų nuo Medvėgalio.

Pasak padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per pelkėje nutiestą kūlgrindą, kuria galima pereiti iki šiol. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“ ir nuėjo kviesti pagalbos. Medinė Medvėgalio pilis istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus atsimetė nuo krikščionybės.

Ant papėdėje ištiestų abrūsų gula vakar dovanų gauta žvėriena, lašiniai, agurkai. Laužiame duoną, kurios tikrai nepritrūks – žygio organizatorius Mindaugas Karčemarskas pakrovė į vežimą keletą didelių, Arklio muziejuje keptų kepalų. Turime ir suvalkietiškos, ir dzūkiškos duonos. Alka irgi laiminga – jai tenka visi kaulai, tik spėk graužti.

Už Medvėgalio kelelis dulka, žirgai ištroškę. Pakeliui išvydę tvenkinį stojame juos pagirdyti. Žygeiviai naudojasi proga palaistyti vežimų ratus, o Kantas – pavagiliauti. Peša vantas iš mūsų vežimo vos priartėjęs – iš karto matyti, kad Kipšo brolis. Abu eržilai gražuoliai, pilni jėgų. Kanto šeimininkas Mantas puola tvarkyti ištampytų vantų, grąsindamas žirgui pirštu, bet šiam nė motais, pasivijęs vėl siekia skanių beržų lapelių. Manto bendražygė Rūta juokiasi, sėdėdama vežime. 

Vaidoto žirgai Audronešis ir Artis lekia pirmieji, bet Vaidotas vis vien nenustygsta vietoje, palikęs bendrakeleivę Ąžuolę vadelioti, šoka iš vežimo vėl ir vėl – tai pabėgėja pasiimti paukščio pamestos plunksnos, tai susidomi keistų formų akmeniu, tai nulekia prie paskutinio vežimo ir vėl atgal. Sukasi kaip vijurkas aplink vežimų vilkstinę, jėgų jam net Alka galėtų pavydėti. Kalaitė sėdi vežime, tik kartkartėmis iššokdama pasimankštinti. Mato, kad ir be jos yra kam palakstyti.

Neprivažiavus Kražių laukuose plevėsuojanti Žemaitijos vėliava išduoda, kad Skruzdėlynės sodyboje mūsų laukia. Įsukę į keliuką, aptvaruose išvystame besiganančius žirgus, išgirstame rago garsą. Tai Žemaitijos Kunigaikštystės puoselėtojas Marijus Čekavičius surengė mums sutiktuves. Ilgas ir platus medinis ragas primena mamuto šonkaulį – tokį daiktą išvydęs priešo rankose ne juokais išsigąstum. Tačiau žemaitukų augintojas Marijus – mūsų bičiulis ir taikus žmogus, leidžia pakiloti ir apžiūrėti pagal senovinį pavyzdį pagamintą instrumentą, vadinamą gaudyte.

Marijus – Šatrijos kalne rusenančios Amžinosios Ugnies sergėtojas savanoris. Toks žmogus įsipareigoja garbės žodžiu bent parą kūrenti ir prižiūrėti Ugnį Amžinosios Ugnies aukure. Atėjus laikui sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir po paros perduoda kitam. Marijaus, kaip ir kitų Ugnies sergėtojų širdyje atliepia baltiška pasaulėžiūra ir vertybės.

Senoviškoje žemaitiškoje sodyboje Marijus šeimininkauja kartu su sūnumi Manvydu. Turi jie ir kitų gyvulių, bet žirgai – mieliausi. Aptvaruose bėgioja kumeliukai, kurių paskutinysis gimė vos prieš kelias valandas. Priėmęs mus ir žirgus pernakvoti savo sodyboje Marijus pirmiausia parodo balkį svetainėje, ant kurio išraižytas lenkiškas įrašas ir data – 1771 m. Tik tada atvožia virtuvėje garuojantį puodą žirnių košės su spirgais ir išdalina senoviškos keramikos dubenėlius. Šią seną trobą Marijui siūlė perkelti į Rumšiškes, bet jis nesutiko – šeimininkui mieli savi namai ir aplink juos ošiantis Šventas miškas. „Šventame miške miegas saldus“ - tvirtina Marijus, po sočios vakarienės linkėdamas žygeiviams labos nakties.

Iš Skruzdėlynės į Kražius išrieda ne visi vežimai. Lietuje tolstančius kinkinius palydi gaudytę pūsdamas Marijus, Žemaitijos vėliava mojuodamas raitelis Valdas ir apšlubęs Česlovo žirgas Tilsitas. Žemaituko žvilgsnis liūdnas ir mąslus – šeimininkas darda kitu vežimu, palikęs jį vieną lietuje. Netrukus Tilsitas keliaus namo į Kernavę, o jo pakeisti atvažiuos kitas Česlovo žirgas Tagratas.

Remigijaus ir Petro kinkinių vilkstinėje taip pat nėra. Petrui vakar sugedo rato buksva – dar naktį išvažiavo namo jos pasikeisti. Dėl ratų nerimauja ir Donatas - vis pakala juos, neišlipdamas iš vežimo, kad šina nuo medžio neatsiskirtų. Pavažavus kilometrą vėl tenka kalti, ir taip visą kelią. Kad ratai gerai dardėtų, neiššokdami iš šinos, juos prieš kelionę reikia mirkyti. Vieni žygeiviai tvirtina, kad tai gerai, kiti sako jog silpnina medį. Sausi ratai susitraukia, šina ima slankioti tai kairėn tai dešinėn, o nepataisius gali ir visai nulėkti. Geriausia išeitis – šiną nupjauti, suvirinti ir ratą naujai aptraukti. Šią naktį tą jau teko daryti Vaidotui. Tiesa, ne savo vežimą gelbėjant, o bičiulio Mariaus.

Kelmėje visi vežimai vėl susieina į būrį. Kol Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė svetingai priima žygeivius, kol parodo Kelmės dvarą ir dvaro parką, viskas stoja į savo vietas. Parke Marius pakausto naujai atvykusį Česlovo žemaituką Tagratą, prisijungia ir Petras su savo vežimu. Ir vėl visi rieda link bendro tikslo – į šeštadienį Anykščiuose vyksiančią “Bėk bėk žirgeli“ šventę, į vienintelį tikrą kermošių, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Žygeiviai šventėje pasiryžę parduoti visas savo gėrybes – pilni vežimai krepšių, puodų, vantų, šluotų, pakinktų, lentelių ir dar daug ko.

Iš Kelmės į Tytuvėnus vedantis senkelis mirksta lietuje, mirksta ir tradiciniais kostiumais apsirėdę žygeiviai. Nors anokia čia naujiena – mūsų seneliams pakeliui į turgų irgi taip nutikdavo, juk Lietuvoje šitoks oras per amžių amžius. Vežimai uždangstyti, žygeiviai slepiasi po apsiaustais.

Jau kelias dienas dardantys vežimai traukia ne tik sutiktų žmonių dėmesį – dar didesnis sujudimas kyla karvių bandose keliaujant pro ganyklas. Karvės subėga dešimtimis iš tolimiausių pakraščių pažiūrėti žemaitukų ir vežimų vilkstinės. Išilgai kelio paskui vežimus lekia buliai ir veršiukai, šokinėja kumelės ir kumeliukai, amsi šunys, išlenda net vienas kitas katinas, bet karvių susidomėjimo nenurungia joks gyvulys: akys didelės, ausys atsuktos, šnervės išpūstos.  

Tytuvėnuose lietus įsisiautėja, bet jo nepaisydami žemaitukus su skėčiais pasitinka miestelio seniūnas Romas, Piligrimų centro direktorė Sandra su ąsočiu giros ir bent dvi dešimtys bendruomenės žmonių. Varva iš dangaus, varva nuo skėčių. Šlapius žygeivius seniūnas Romas suvežioja į nakvynės vietą, o vienuolyno ekskursijų vadovė Rūta parodo Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią. Pasibaigus ekskursijai kukli vienuolių vakarienė atrodo lyg didžiausia puota, o sausas rūbas ir stogas virš galvos – didžiausia palaima. Vienuolių čia būdavo ne daugiau nei 12.  Žygeivių - tik dviem daugiau.

Kitą rytą Tytuvėnus vėl merkia lietus. Kaimų, laukų, miškų keliukai pažliugę, vaizdas užsitraukęs, bet jį praskaidrina palydėti žygeivių į Baisogalą atvykusi trenerė Dovilė Bagvilaitė. Sėdusi į vežimą parsiveža svečius namo į Daužnagius, pamaitina šviežiomis bulvėmis su silke. Žirgai ganosi pievoje, žygeiviai šlamsčia gardžius pietus, net į kelią nebesinori. Įlindus po stogu – šimteriopas džiaugsmas, kai už lango lietus.

Artėjant prie baisogalos lietus nuščiūva, bet rūpestį visiems sukelia apšlubusi Sauliaus kumelaitė Artistė. Tenka ją parvežti į Baisogalą, nes apšlubusiam arkliui reikia ramybės. Savaitė kita – ir atsigaus, tačiau kol tai įvyks ir kermošius baigsis. Saulius lipa į kitą vežimą, o Artistei Baisogaloje prasideda atostogos iki kito žygio.

Baisogalos bendruomenė žemaitukus pasitinka su muzikantais. Žemaitukai tuoj gauna vietą Baisogalos gyvulininkystės institute, vežimai sustumti į bromas – joks lietus nebebaisus. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Rūta Šveistienė veda žygeivius į Baisogalos dvarą, priklausiusį Komarų giminei. Kalbos, vaišės, linksmybės. Lietus ir šaltis lieka toli praeityje.

Iš Baisogalos septynių vežimų ratai darda linksmai, per naktį pailsėję žemaitukai lekia miškų keliukais kaukšėdami kanopomis, karčiai plevėsuoja vėjyje. Po baisios nakties liūties, dingusios elektros pokštų, kelias į Upytę rodosi vėl rožėmis klotas. Vakar viena moteris palygino kinkinių vilkstinę su čigonais, kurie supirkdavo skudurus, prekiaudavo lėkštėm, atsiminė kaip vaikus jais gąsdindavo. Tokia mintis buvo kilusi ir man, ir ne vienam žygeiviui pirmąją dieną, vos pradėjus kelionę.

Štai ir Valatkoniai, pro kuriuos palydi iš džiaugsmo nutrūkęs vietinis arklys. Jį greit suskumba pasigauti bendraminčius sutikęs žirgininkas. Visi pakelės arkliai nori keliauti kartu su linksmuoliais žemaitukais. Smagus kanopų caksėjimas ir ratų bildesys, kurio ilgai klausantis taip gera, kad net miegas apima, baisu iš vežimo iškristi. Laimei, sutrukdo Vadaktų bendruomenė, susirinkusi sutikti žemaitukų. Vietiniai šią vietą vadina Miškiniais Vadaktais.

Miškinių Vadaktų seniūnas kviečia vadeliotojus atsistoti, apdovanoja knygomis apie Radviliškio kraštą. Svečiai ir laukiantieji dalijasi vieni su kitais istorijomis apie gyvenimą, šeimas ir darbus. Krašto istorijos žinovas Leonas pasakoja apie švedų laikus, padegtus bažnyčioj arklius, kapus, didelį kadaise iki pat Vadaktėlių buvusį dvarą, apie laikus, kai miestelyje lietuviškai kalbėjo vos du žmonės.

Toliau - Viktariškio miškas. Čia Kipšas pameta savo kinkymo lanką ir visa virtinė sustojusi laukia, kol Donatas susitvarkys. Gerai, kad nenušoko rato šina, kad vadeliotojas neprimigo, nepamiršo plaktuku stuktelėti kur reikėjo. Dar kiek, ir vežimus Upytėje sutinka Aušra, Albinas ir Audronė Kisieliai, įteikia žygeiviams duonos, užgroja Upytės folkloro ansamblis Viešeta. Upytės bendruomenė surengusi lauke vaišes, šalia ganosi žirgeliai. Atvažiuoja ir Upytės kunigas Gediminas Jankūnas, gerą valandą apžiūrinėja žemaitukus, visus paglostydamas, pakalbindamas, pagirdamas. Susipažinęs su žemaitukais ir jų šeimininkais kunigas Gediminas užgroja armonika, užtraukia dainų, juokauja.  

Dar dvi dienos kelio, ir kinkiniai pasieks Anykščius. Norisi kelionę pratęsti, bet tikslas neišvengiamai artėja, žemaitukai smagiai neša žygeivius į “Bėk bėk irgeli” šventę Anykščiuose. Jau šeštadienio rytą žirgai dalyvaus šventės parade, o po jo – kermošiuje, kur žygeiviai prekiaus visokiomis kaimiškomis gėrybėmis iš vežimų. Pasipuošę tautiniais drabužiais, išsidžiovinę batus ir apsiaustus, po turgaus visi tryps minioje liaudiškas polkas. Jei atvažiuosite, susimatysime šventėje!

Pasibaigus tris dienas merkusiam lietui vaizdai vėl nusidažo ryškiomis spalvomis: šalikelėse raudonuoja aguonos, mėlynuoja lubinai, o rapsų laukai banguoja į visus kraštus lyg geltona jūra. Upytėje pailsėję žemaitukai patys lekia pirmyn, nė raginti nereikia. Gaivu, šilta, kvepia artėjančia vasara. Su pavasariu atsisveikindamos pienės pūstelėjus vėjui apipila švelniais pūkais.

Ties Katinais pralendame po autostrada, kur žygio organizatorius Mindaugas Karčemarskas kartu su keliais dalyviais jau buvo 2017 m. – tuomet kinkiniai riedėjo į Niūronis iš Lietuvos geografinio centro. Stabtelėjus Maženiuose Zenonas mus vaišina tiršta sriuba, mes vaišiname arklius vandeniu. Česlovas čiumpa į rankas armoniką, Maženių bendruomenės pirmininkė Danutė pritaria akordeonu. Skamba Maženių krašto dainos, norisi ilgėliau pabendrauti, bet tenka lipti į vežimus. Dvi Maženių bendruomenės močiutės palydi žygeivius į kelią su lauknešėliu, kurį išvynioję randame šviežio sūrio su saldainiais.

Senuoju Ramygalos - Zarembos dvaro keliu iki Nevėžio mus palydi už sunkvežimio vairo sėdęs Aloyzas Kartanas. Čia sutinkame miško sodybos gyventoją, kuris netveria džiaugsmu išvydęs kinkinius: „O! Žemaitukai! Būčiau numiręs ir tiek nematęs!” – šaukia jis. Vyro akys švyti iš nuostabos – rodos tuoj lips į vežimą kartu keliauti. Ir vėl caksi pasagos, per veidą braukia medžių šakos, akį džiugina žolynai, apsipylę ryškiaspalviais žiedais.

Vakarop išvystame Raguvėlės dvarą, kur mūsų jau laukia. Netrukus sėdame prie valgiais nukrauto stalo, o Komarų giminei priklausiusio dvaro šeimininkė Rita Jankuvienė pasakoja apie savo užmojį atgaivinti dvarą su jam priklausančiais pastatais, kurių viso net 19. Iš Ukrainos kilusi didikų Komarų giminė, Lietuvoje apsigyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais, buvo sumanūs ūkininkai. Konstantino Komaro anūkė, gyvenanti dvare su artimaisiais, atstatinėja jį savo iniciatyva ir savo jėgomis. Ji nori pratęsti kilmingą giminės istoriją ir išsaugoti dvaro ansamblį.

Išaušus paskutinei kelionės dienai niekas neskuba. Iš Raguvėlės iki Niūronių – vos daugiau nei trys dešimtys kilometrų. Rytoj ten laukia šventė, paradas ir kermošius. Tarsi nujausdami kelionės pabaigą, žemaitukai trypia žemę, žvengia kinkomi. Vilkstinei pasileidus keliu link Troškūnų, kanopos ir vežimų ratai darda asfaltu lyg pašėlę, susiliedami į iš toli girdimą gaudesį. Žmonės kiša galvas pro langus, lenda pro duris, bėga prie kelio pažiūrėti. Vieni automobiliai lenkia žemaitukus, kiti stabteli, vairuotojai iššokę fotografuoja.

Troškūnų parke iškinkome žirgus pasiganyti, o patys išsivyniojame krepšius ir sėdamės ant žemės užkandžiauti. Česlovas glosto Tagrato karčius, pasakoja istorijas apie žirgus. Bene visos jo istorijos susiję su žirgais. Keliaudama jau kelias dienas pažįstu tik Kipšą – jo akys išdykusiai blizga, o ant nosies – mažytis verpetas lyg kokia saulutė. Atsitraukusi toliau net ir Kipšo neatskirčiau nuo kitų žemaitukų, o štai Česlovas atpažįsta visus žirgus vos kartą pamatęs. Prisimena, kieno jis ir kuo vardu. „Žirgai tokie pat skirtingi kaip ir žmonės”, - sako vyras, nuo vaikystės augęs su žirgais. - „Skiriasi ne tik jų galva, akys, nosis, šnervės, bet ir kūnas, kanopos, sudėjimas, karčiai, net balsas kiekvieno žirgo kitoks”. Savo ūkyje Kernavėje Česlovas augina per trisdešimt žirgų. Moka ne tik joti, ratus taisyti, bet ir pakaustyti, pagydyti. Vos pažvelgęs nusiminusiam arkliui į akis supranta, kas jam negerai.

Andrioniškyje laukia staigmena – prie tilto per Šventąją stoviniuoja keli žmonės tautiniais drabužiais, rankose – pintinės ir abrūsai. Privažiavus arčiau sustabdo, krauna į vežimus duonos, giros. Tai mokytojai Kazys ir Ligita Morkūnai atėjo mūsų pasitikti, laimingai sugrįžus pasveikinti, nors iki Niūronių – dar keli kilometrai kelio. Darda vežimai per tiltą vienas paskui kitą, finišas vis arčiau ir arčiau.

Niūronyse būrys žmonių mojuoja atriedantiems vežimams, sveikina žygeivius ir žemaitukus. Išgirdę kanopų bildesį žmonės lenda iš pirkių, kiša galvas pro duris, bėga nuo kalniuko. Tiek žirgų iš Luokės atbildėjo į Arklio muziejų – tikra šventė. Smagiai sutikti kinkiniai rieda į sultingą pievą – bus ko žirgeliams pakramsnoti ir kur žygeiviams iš vežimo išlipus prigulti. Arklio muziejuje besiganantis vietinis žemaitukas Opalas žvengia pievoje pasitikdamas, kiekvieną žirgelį atskirai pasveikindamas. Ponių Šetlando veislės kumelaitė Mėta irgi laksto džiūgaudama, kanopėlėm žemę trypdama. Tai šventė, tai linksmybės!

Dar akimirka, ir pilna pieva iškinkytų žirgų - vartosi aukštielninki, šonus į žemę kasydami, mojuoja kanopom, stojasi ant keturių ir vėl krinta į pievą pasivartyti. Žygeiviai lengviau atsipūčia, nusimeta purvinus drabužius ir – į iškūrentą pirtelę. Kvepia dūmeliu ir beržų vantom. Vakarienė garuoja muziejaus pirkioje ant stalo, šeimininkės Nijolė ir Danguolė neša svečiams kopūstų sriubos, kalną mėsos ir, žinoma, krosnyje keptos juodos duonos. Pačios moterys ją iškepė – jos troboje veda lankytojams edukacinius duonos kepimo užsiėmimus.

Nakvynė muziejaus lovose – nejaugi taip būna? Senoviniai baldai rikiuojasi kėtyse, austomis gūniomis užkloti minkšti patalai. Vietoj čiužinio – šienas ir gardus žolės kvapas. Rūta ir aš netelpame klėtyse tarp eksponatų, keliaujame į duonos kepėjos Nijolės namus. Čia irgi klėtis, tik modernesnė. Visas Niūronių kaimas primena muziejų. Temstant pro atvirą langą girdžiu lietaus šniokštimą ir šlapioje žolėje braidančius muziejaus arkliukus. Mėta ir Opalas rupšnoja didelius sultingus lapus, net ausys linksta - ne veltui figūros primena cepelinus. Nepalyginti su mūsų žemaitukais sportininkais, per savaitę atkaukšėjusiais tris šimtus kilometrų.  “Krimst, krimst” – palydi mane į sapną smagi melodija...

Rytą plokštelė pasikeitusi – pro langą girdėti, kaip ant stogo čirpina kaži koks paukštelis. Tačiau netrunka nė valandos, kad idiliškas vaizdas pasikeistų. Vos spėju keletą sykių nusižiovauti – gatvė jau pilna prekiautojų palapinių ir automobilių. Šurmulys, plaktukų bildesys, durelių trinksėjimas. Devintą jau viskas paruošta, turgus prasidėjęs. Vėl einame kinkyti žirgų, šįkart – paradui.

Užgrojus muzikai žemaitukų ir vežimų vilkstinė nusidriekia hipodromo takeliu, šventės vedėjas pristato kiekvieno kinkinio vadeliotoją, žirgus ir keleivį. Ant vadeliotojų kaklų - ąžuolų vainikai, rankose – padėkos raštai ir kiti apdovanojimai. Sėdžiu vežime šalia Donato, šis manęs beveik nemato per ąžuolo lapus. Vido, Vaidoto, Mariaus, Petro, Remigijaus, Česlovo ir Sauliaus galvos taip pat skęsta ąžuolo lapuose, apdovanojimai sukrauti į vežimus. Žirgeliai paklusnūs, net Kipšas nebekvailioja. Garbingiausiai nusiteikusi keleivė - kalaitė Alka Vaidoto vežime su klevo lapų kepuraite ant galvos. Garbės ratas, plojimai, artimųjų sveikinimai – ir žemaitukai trauks namo, iki kito žygio. 

Tačiau žygeiviams dar ne pabaiga – ne veltui pilnus vežimus gėrybių iš Luokės atgabeno. Išlinkyti žirgai žvengia pievoje, vežimai išrikiuoti ant žolytės didžiajame aptvare, žygeiviai traukia savo prekes vieną po kitos. „Bėk bėk, žirgeli!“ – tai vienintelis tikras turgus Lietuvoje, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Petras su Remigijum parduoda vilnonius megztinius, Donatas kelia iš vežimo pjaustymo lenteles, Marius su Rūta krauna molines puodynes, Saulius – šluotas ir vantas. Vidas prekiauja avižomis, Česlovas - pakinktais, Ąžuolė – rankų darbo muilais.

Linksmiausias – Vaidoto vežimas, apsodintas keliomis dešimtimis beržinių žmogeliukų. Vienas – muzikantas, kitas – dailidė, trečias – žvejas, ketvirtas – žibintininkas... Kiekvienas - skirtingo dydžio, šypsenos veiduose. Žmogeliukai neišsitenka ant vežimo – sėdi ir ant žemės, linksmindami praeivius. Alka švyst uodega – visi žmogeliukai išguldyti, statyti juos tenka vėl ir vėl. Ne vienam keliautojui visą savaitę buvo smalsu, ką Vaidotas gabena didelėje pintoje statinėje, dydžio sulig vežimu. Štai ir paaiškėjo.

Aplink Vaidoto vežimą būriuojasi daugiausiai žmonių – kiloja, varto žmogeliukus, neapsispręsdami, kurį išsirinkti. Derybos, pokštai. Po valandos aplink vežimą jau tuščia, lyg kas būtų šluota nušlavęs visus beržinukus. Išsisklaido žmogeliukai po visą mugę – kas nešasi rankoje, kas po pažasčia, kas ant pečių užsikėlęs. Kermošiui baigiantis Petras jau šypsosi sėkmingai pardavęs megztinius, Ąžuolė – muilus, Donatas išmainęs visas šluotas. Sunkiausiai sekasi vantų prekyba. Tiek tos – bus kuo žygeiviams prieš kelionę pirtelėje išsiperti.