Hanzos pėdsakai Kuldygoje: pilys, dvarai ir vyndariai

Parašė: Kristina Stalnionytė

Ir vėl į Latviją? – Stebisi ne vienas pažįstamas, išgirdęs, kad ruošiuosi pas braliukus. Ir ko gi ten? O pas braliukus įdomu - nei vaizdų, nei veiklos netrūksta. Pilys, parkai, gražūs miesteliai - latviai turi kuo pasigirti. Tik važiuojant geriau žinoti, kurlink pasukti. Bet kartais ir žinoti nereikia – jei nuo kelio matyti iš medžių kyšantis bokštelis ar kokia akmeninė siena, geriausia sukti kaip tik ten.

Pilių ir dvarų skaičiumi bei dabartine būkle latviai lenkia mus keliskart. Daug jų paliko Livonijos ordinas, statė ir turtingi dvarininkai vėlesniais laikais. Mūsų medinės pilys sugriuvo ir suliepsnojo, o latvių mūrinės išliko. Neatsitiktinai trečią kartą metuose vėl esu Kuldygoje. Pastaruosius du kartus pritrūko laiko apžiūrėti apylinkes.

Keturios valandos automobilyje - ir jau vaikštome parke prie Ventos upės, kur dūla paskutiniai Livonijos Ordino pilies akmenys. Kryžiuočiams 1242 m. padėjus šios pilies pamatus, Kuldyga buvo pirmąkart paminėta kronikose. Pilies liko nedaug – švedams ją sugriovus, gyventojai iš akmenų pasistatė namus, susimūrijo židinius ir kaminus. Teliko žole apaugęs skliautuotas rūsys.

Vienintelio likusio pilies rūsio durys lankytojams atsiveria vasaros šeštadieniais. Vidurdienį jas atrakinęs Kuldygos vyndarys Alvils Elksnis svečiams iki vėlumos siūlo paragauti “Smilškalni” ūkyje iš uogų pagamintų vynų. Kokių tik nėra - aviečių, juodųjų serbentų, gervuogių, šaltalankių, bruknių, vyšnių. Degustacijos grupėms rengiamos ir kitomis dienomis, tik reikia iš anksto susitarti su vyndariu.

Ragaudama šermukšnių vyną, delnu glostau apkerpėjusias rūsio sienas, mintyse įsivaizduodama, kaip Ordino aludaris čia maišė alaus bačkas. Tikriausiai stengėsi paruošti kuo gardesnį gėrimą brolijos riteriams. O gal darbavosi ir vyndarys? Nors gero vyno kryžiuočiams ir taip pakakdavo - jo iš Vokietijos į anuomet Goldingenu vadintą Kuldygą atgabendavo Hanzos pirkliai. Goldingenas dar 1368 m. tapo Hanzos sąjungos nariu.

Kad Kuldygos praeitis susijusi su Hanza, matyti ir iš Turizmo informacijos centre dalijamų lankstinukų. Svečiai čia pasitinkami pasiruošus – jiems parengti net savotiški Hanzos maršrutų paketai su vietovių aprašymais, kontaktais, nurodytomis kainomis. Kuldygiečiai stengiasi atkapstyti kiekvieną smulkmeną, siejančią jų miestą su Hanza.

Kuldygos apylinkėse netoli dešimties pilių ir dvarų, iš kurių keturi atsidūrė Hanzos vietovių sąraše. Į pilis keliausime rytoj, o šiai dienai renkamės pasimėgauti Kuldygos romantika – pernakvoti istoriniame name įsikūrusiuose svečių namuose “Du balandžiai”, pavaikštinėti po senamiestį, o rytą pusryčiauti “Goldingen Room” restorano terasoje. Šiltuoju sezonu į šio paslaugų rinkinio kainą įtrauktas ir pasivažinėjimas po Kuldygą Goldingeno traukinuku.

Vos išėję pro duris atsiduriame prie Alekšupytės upelio. Aplink jį susispietęs visas Kuldygos senamiestis. Minant siaurais skersgatviais akys krypsta prie XVII a. - XVIII a. namų su raudonų čerpių stogais, prie senovinių durų, medinių langų, originalių rankenų ir papuošimų. Tarp namų įspraustos akmeninės arkelės, laiptai po jomis veda link vandens. Vasarą ir žiemą vaikštinėtojų netrūksta.

Kuldygą galima apeiti per dieną, tačiau prireiks kelių dienų ir dviračio norint aplankyti už miesto stovinčias pilis. Turizmo biuras dviratininkus myli: atvykę jie pavaišinami arbata, duona ir medumi, jiems įteikiami dviračiai bei maršrutų žemėlapiai su pažymėtomis kryžkelėmis. Apie atvykimą, žinoma, būtina pranešti. Viešbučio kaina skaičiuojama kartu su visų šių paslaugų rinkiniu, ir daugiau niekuo rūpintis nereikia.

Hanzos pirklių kelias vedė pro Ėduolės miestelį, kurį nuo Kuldygos skiria 18 km. Ėduolės pilies sandėliuose būdavo sukraunamos išgabenti paruoštos gėrybės - odos, kailiai, vaškas, mediena, degtinė, amatininkų dirbiniai, grūdai, linai. Livonijos ordinui Hanzos pirkliai atveždavo vyno, druskos, prieskonių, audinių, geležies. Vėliau, susikūrus Kuržemės ir Žiemgalės Hercogystei, prekės pro Ėduolę tranzitu buvo gabenamos toliau. Tai vienintelė Kuldygos apylinkėse gerai įtvirtinta mūrinė pilis.

Dabar 1264-1276 m. pastatytoje pilyje įsikūręs muziejus ir viešbutis. Pro kambarių langus matyti apačioje tekanti Vankos upė ir tolimi kraštovaizdžiai. Iš kitos pusės langai žiūri į kampinius bokštelius ir uždarą vidinį kiemą. Erdvios menės apstatytos senoviniais baldais, kurių vieni – autentiški, kiti – kopijos. Viešbučio kambariai su aukštomis lubomis irgi apstatyti senovinio stiliaus baldais. Čia ne viskas blizga naujumu, bet jauku ir savotiškai įdomu. „Naktį čia vaidenasi“ – pašnibždomis kužda pilies prižiūrėtija.

Dar įdomesnis viename iš pilies bokštų įsikūręs jaunimo viešbutėlis su bendra kambario erdve. Ši erdvė pertvaromis padalinta į nišas, kurių kiekviena - su dviem lovomis prie nišos kraštų ir dviem spintelėmis prie išėjimo. Atidarius spinteles, jų durys susiliečia kraštais ir tampa nišos durimis, atskirdamos ją nuo bendros erdvės. Prasidėjus kanojų sezonui (dauguma latvių plaukioja kanojomis, o ne baidarėmis), viešbutėlis užsipildo, o netelpantys vidun pilies papėdėje statosi palapines. Pažvelgus pro bokštelių langus matyti paupyje mirgantys laivai.

Iš Ėduolės į Padurę – 18 kilometrų, o iš Kuldygos nėra nė dešimties. Kas gi čia tokio įspūdingo? Šiame miestelyje kadaise buvo nedidelis dvaras – vienas iš tokių, kuriuose būdavo surenkamos duoklės Ordinui. Pirmą kartą dvaras paminėtas 1404 m., kai Ordino magistras Dietrichas von Torckas skyrė nusipelniusiam kovose riteriui Hermanui Grundui žemės prie Ventos. Nuo to laiko dvaras matė daug šeimininkų, kurių beveik visi buvo vokiečių kilmės.

Naująjį trijų aukštų Padurės dvarą 1830-1840 m. pastatė škotų pirklys John Louis Balfour iš Rygos. Vien jo apatiniame aukšte buvo 12 kambarių. Čia gyveno namų ūkiu besirūpinantys tarnai, didžiulėje virtuvėje garavo sriubos, čirškėjo žvėrienos kepsniai, ūkinėse patalpose triūsė skalbėjos. Viduriniame aukšte buvo tiek pat kambarių, tik gyveno čia kiti – aukštos durys vedė iš menės į menę, iš salono į saloną, driekėsi erdvūs šeimininkų valgomieji ir miegamieji. Trečiasis aukštas buvo skirtas svečiams.

Po 1920 m. nusavintame dvare veikė mokykla, o dar vėliau – Žemės ūkio eksperimentinė laboratorija. Dabar dvaras privatus. Jame išliko originalios XIX a. durys, mediniai laiptai, langai, lentynos, grindys, paveiklslai. Dvarą supančiame dviejų hektarų ploto parke ošia šimtamečiai medžiai ir telkšo tvenkinys, kurį suformuoja pro šalį tekanti didžiausia Kuržemės upė Venta.

Dar populiaresnis už dvarą XVIII a. Padurės dvaro svirnas. Tai vienintelis triaukštis svirnas Latvijoje. Šio autentiško pastato antrajame aukšte įsikūręs XVIII – XIX a. kaimo buities muziejus, o pirmajame – restoranas, siūlantis latviškų patiekalų ir vietos vynų. Trijų patiekalų pietūs su ekskursija po muziejų ir penkių vynų degustacija kainuoja 16 eurų. Klėtininkas Krišas ir jo šeimininkės svečiams išverda žuvienės, virtinių, kviečių košės su svogūnais ir mėsa, iškepa pyragų. Visa tai reikia užsisakyti iš anksto.

Iš Padurės į Maros dvarą, kuriame XVI a. irgi gyveno Livonijos ordino riteris – 30 kilometrų, iš Kuldygos – 25. Kaip ir Padurės dvare, čia būdavo surinkinėjamas derlius iš valstiečių – duoklė Ordinui. Šio dvaro šeimininkai keitėsi daugybę kartų ir beveik visi buvo vokiečių kilmės.

Atnaujintas barokinis dvaras pastatytas 1750 m. bet jo pamatai, rūsys ir skliautai išliko iš XVI a. Nuo 1756 m. dvaras išliko mažai pakitęs, nors jį buvo nusiaubęs gaisras. Sovietų laikais čia veikė bendruomenės namai ir kino salė, buvo įsikūrusi vaistinė, medicinos punktas. Net gyveno kolūkio darbininkai.

Šis privatus dvaras dabar priklauso vokiečiui. Jaukioje, šeimos prižiūrimoje XVIII a. sodyboje ramu ir jauku. Parke auga seni medžiai, čiulba paukščiai, jau kelis šimtus metų ošia statant dvarą pasodintas ąžuolas. Šiame dvare veikia viešbutis, įtrauktas į Hanzos pasiūlymą. Paslaugų rinkinys, į kurį įskaičiuotos trys naktys dvare su pusryčiais, ekskursija po kitus dvarus ir apylinkes, asmeniui kainuoja 235 eurus.

Netoli Skrundos esančiame Berghofo įsikūręs vienintelis Latvijoje Pieno muziejus. Dėl muziejaus ir pats dvaras dažniausiai vadinamas Pieno dvaru. Šioje pieno karalystėje galima ne tik pasmaguriauti pieno produktų ir susipažinti su Latvijos pieno istorija, bet ir sužinoti, kad kadaise čia gamintą grietinėlę Anglijos Karalienė Motina paskelbė geriausia Europoje. Net dovaną pieninei atsiuntė už nepriekaištingą pieno perdirbimą.

Rankose vartau grietinėlei supilti naudotos skardinės dėžutę. Nusprendusi, kad nežinome, kaip pamelžti karvę ir sumušti sviestą, muziejaus šeimininkė rodo, kaip tai daroma o paskui viską leidžia išbandyti. Nors Pieno dvaras net už 45 kilometrų nuo Kuldygos, tikrai vertėjo čia užsukti.

Berghofo dvare be muziejaus veikia ir viešbutis. Leidžiamės laiptais į rūsį, kuriame netoliese įsikūrusi Aizpūtės vyninė kaip tik rengia vynų degustaciją. Rūsyje prietema, dusliai skamba vyndario balsas. Vyndarystė Latvijoje populuari, šalyje įsikūrę daugybė mažų vyno ūkių, spaudžiančių vyną iš įvairiausių sodo ir miško gėrybių. Ragaujame Aizpūtėje pagaminto rabarbarų, juodųjų serbentų, braškių vyno, užkandame sūriu.

Kai kurie Kuržemės vyndariai vyną spaudžia ir iš vynuogių. Šiame krašte šaltoka, vynuoges auginti sudėtinga, todėl tuo užsiima tik profesionaliausi ir patys atkakliausi. Geriausiais Kuržemėje laikomi Rendoje gyvenančio vyndario Martino Vagnerio vynai. Jo laukuose galima išvysti daugiau nei dešimties veislių vynuogių. Kompanija, kaip ir dera, vadinasi “Kuržemės vynai”. Vynai, gaminami iš Riesling vynuogių, pripažinti šio vynininko šedevrais.

Po vynų degustacijos ir įvado į Kuržemės vyndarių pasaulį maudomės pieno vonioje, gauname pasiplaukioti baseine, o prieš naktį - po stiklinę pieno. Visa tai ir nakvynė dviems su pusryčiais į Hanzos pasiūlymą įtrauktame dvare kainuoja 160 eurų.

Visas Kuldygos apylinkėse esančias pilis aplankyti vėl pritrūksta laiko. Tačiau ir to, kas aprašyta - vienai kelionei per akis. Kokie kiti Hanzos pasiūlymai galima pažiūrėti internete, o kiek Latvijoje pilių galima suskaičiuoti čia.