Arlbergo švilpikų respublikoje – mistinės būtybės ir fosilijos

Parašė: Kristina Stalnionytė

Vakariausiame Austrijos pakraštyje, kur aukštos Alpių kupros leidžiasi į Bodeno ežerą, įsiterpęs mažiausias šalyje Forarlbergo regionas. Vokietijos, Šveicarijos ir Lichtenšteino užspaustą kraštą pervažiuoti automobiliu pakanka valandos. Gilių raukšlių išvagoti Forarlbergo Alpių sijonai vasarą kvepia žolynais, skamba ir aidi varpelių sutartinėm, o žiemą apsikloja pusnimis – tuomet čia plūsta minios slidinėtojų. 

Jau keletą vasarų vaikštinėjame gamtos takais po Forarlbergo Alpes, kaskart pasirinkdami vis kitas vietas. Lech-Zürs am Arlberg – lietuvio ausiai kiek neįprastai skamba vieno iš Forarlbergo rajonų pavadinimas. Nereikia nė dienos, kad čia atsidurtum: tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Miuncheną ir kelionė traukiniu į Obertsdorfą. Iš Obertsdorfo į Forarlbergą galima nueiti ir pėsčiomis, tačiau kur kas greičiau - nuvažiuoti autobusu. Nesunkiai galima atvykti ir iš Ciūricho.

Kelias veda slėniais, akys bėgioja pievomis tarp karvių ir medinių namukų. Šoktelėjęs iki trijų tūkstančių metrų aukščio viršūnių, žvilgsnis krinta nuo krioklio, už posūkio teka su upeliu, kol vėl įsimaišo karvių bandoje. Iš karto matyti, kad kraštas garsėja medine architektūra, sūriais ir jautiena. Jaukūs restoranai kiekviename kaime vilioja aromatingais kepsniais.

Išskyrus kepsnius, žiemą čia viskas kitaip – žemuogių pievelės virsta slidžių trasomis, o kalnų kaimeliai - slidinėjimo kurortais. Kur pažvelgsi pūpso balti patalai, ant kurių mirga minios slidinėtojų. Vasaros turistų Alpėse mažiau, kai kurie miesteliai net visai ištuštėja. Tačiau didžiausias Arlbergo miestas Lechas ne toks – jame gyvenimas verda ir vasarą. Čia išlipę iš autobuso palei Lecho upelį patraukiame į Haus Braunarl apartamentus.

Sniego kepurių apsuptame Leche gyvena 1465 žmonės. Prieš šimtą metų 1720 m aukštyje įsikūrusiame miestelyje sukiojosi tik kelios ūkininkų šeimos. Jos augino karves ir avis, melžė pieną, spaudė sūrius. Žiemą pusnys juos atkirsdavo nuo likusio pasaulio, nes vieninteliai keliukai nusileisti tebuvo vežimų brydės ir kalnų takai, kuriuos neretai užgriūdavo nuošliaužos. Slidinėtojai į Lechą ėmė plūsti tik po II P.K.

Žalias ir saulėtas kraštovaizdis svaigina, kraujas ima greičiau tekėti gyslomis. Mintys nuneša į kalnus pirmiau nei kojos spėja iš paskos. Prieš iškeliaudami trijų dienų maršrutu, vadinamu Žaliuoju žiedu, užsukame į Lecho turizmo informacijos centrą. Čia už 100 eurų užstatą gauname raktą nuo 2350 m aukštyje stovinčios trobelės. Nakvynė joje kainuoja 20 eurų, o užstatas grąžinus raktą atiduodamas.

Takelis į kalną veda iš Ciūrso, kurį nuo Lecho skiria vos kelių kilometrų kelio vingis. Broliais dvyniais laikomi miestai nepanašūs – Lechas gyvas visus metus, bet vasarą atsidūrus Ciūrse tyla užgula ausis. Prabangūs namai nebylūs, langinės uždarytos, užuolaidos užtrauktos. Kelios dešimtys viešbučių ir apartamentų, o žmonių – nė kvapo. Per valandą pravažiuoja vienas autobusas.

Vasaros miegu užmingantis Ciūrsas pradeda krutėti tik artėjant slidinėjimo sezonui. Už aukštų viršūnių užkliuvę debesys ant Ciūrso išpila visus savo vidurius, todėl žiemą slėnyje daug sniego. Tuomet Ciūrso viešbučiai ir restoranai sausakimši, darbuotojai vos spėja tenkinti svečių užgaidas. Ciūrse ir Leche kartu sudėjus driekiasi 305 slidinėjimo trasos ir veikia 87 slidžių liftai, kai kurie - su šildomom sėdynėm.

Pakilus šlaitu, Ciūrsas dingsta iš akiračio. Takas veda į viršūnę, nors turėtume leistis ir išvysti ežerėlį. Kad pasiklydome suprantame tik užsikeberoję ant snieguotos perėjos. Ežerėlio nematyti, bet apylinkės - kaip ant delno. Žaliuoja šlaitai, baltuoja sniego lopinėliai - tinkamiausias vaizdas smagiam piknikui. Sniego plynėje įžiūrime pamestų lazdų, trasų žymeklių, kepurių, pirštinių ir net slidžių batų.

Ežerėlį išvystame persiritę per perėją tarp dviejų viršūnių. Apačioje link jo vingiuoja takelis, kuriuo turėjome pasukti. Patirpusi slidžių trasa nuo kalno irgi veda link jo. Pasileidžiame žemyn – neša ir be slidžių, o liepos mėnesį – dar smagiau.  Po sniegu šniokščia, gurga upeliukai, kojos pačios čiuožia pasibėgiodamos. 

Prie dangaus žydrumo ežerėlio nesusilaikome nuo antro piknikėlio. Šlaituose geltonuoja pienės, prieš saulę šildosi violetiniai varpeliai, iš urvų tai čia, tai ten nosis kaišioja švilpikai. Susidomėję praeiviais, šie gyvūnai iš slėptuvių išlenda visu ūgiu, švilpteli kaimynams perspėjimą, ir vėl neria po žeme. Išgirdę signalą, išlenda apsižvalgyti kiti, švilpteli atsakymą, ir vėl pasislepia. Per tą laiką pirmieji jau spėja išlįsti ir sušvilpti antrąsyk. Taip istorija kartojasi vėl ir vėl. 

Švilpikų balsai ir žvilgsniai lydi pavymui, kol nuo Ciūrso ežero kitu šlaitu kopiame aukštyn. Šešėliams užklojus pievas, švilpesiai nutyla. Slėnį apgaubia liūdesys. Imame patys švilpauti, bet žvėrys neatsiliepia. Tako pakraštyje randame švilpikų (taip nusprendžiame) pašto dėžutę, kurioje galima palikti užrašytą atviruką. Kas ir kada jį pristatys nurodytu adresu nežinia – užrašyta, kad laiškai išimami kartą per metus. 

Saulei leidžiantis prieiname trobelę, aukšto gūbrio viršūnėje prilaikomą keturių įtemptų lynų. Išsitraukę delno dydžio raktą, atrakiname duris. Viduje telpa keturi siauri gultai ir staliukas. Visose pusėse langai, kad sėdint viduje būtų galima grožėtis saulėtekiu, saulėlydžiu ir visose pusėse spalvas keičiančiu kalnų peizažu. Švilpia vėjas, gęsta rausvos sutemos, kai apsirengę visais turimais drabužiais ir susisukę į miegmaišius, iškeliaujame į Alpių pievomis kvepiančius sapnus.

Šaltis išverčia iš gultų dar neišaušus. Norisi kuo greičiau nešti kudašių žemyn. Pakeliui baltuojant sniegui, leidžiamės link Ciūgo miestelio. Nė nežinodami, kad keliaujame mitologiniu taku, uolos plyšyje pastebime didžiulę medinę Milžino Taurino figūrą. Pagal legendą sukurtas milžinas „įstrigęs“ plyšyje tarp dviejų uolų. Šio teminio tako autoriai - skulptorius Daniel Nikolaus Kocher ir rašytoja Daniela Egger. Danielis sukūrė palei taką meninių instaliacijų ir figūrų, o Daniela savo pasakojimuose jas pavertė gyvais personažais. Takas veda ir pro mitologines vietas – akmenis, upelius, uolas.

Žemiau mitologinis takas susijungia su Lechweg gamtos taku, kuriuo palei Lecho upę atkeliaujame į Lechą. Galima būtų eiti ir toliau - Lechweg takas palei upę driekiasi 125 km. Didžioji jo dalis yra Austrijoje, kita dalis – Vokietijoje. Ten, kur jis baigiasi, atsiveria vaizdas į dvi gražiausias Bavarijos pilis (prie Fuseno miestelio esančias Neuschwanstein ir Hohenschwangau pilis). Norintys pasivaikščioti šiuo taku Lecho turizmo informacijos centre gali įsigyti knygelę-vadovą Lechweg trail guidebook.

Iš Lecho pakilus keltuvu į 2350 m aukščio Rüfikopf kalną, prieš akis atsiveria buvęs jūros dugnas. Nors šiandieninis kraštovaizdis labiau primena žvynuotą dinozauro nugarą, kadaise čia tikrai telkšojo vanduo. Jame gyveno moliuskai ir pirmykščiai, į aštuonkojus panašūs gyviai. Visa tai papasakoja geologas Georg Schnell, ant dinozauro nugaros vedantis ekskursijas.

Pasak Georgo, geologiniame take Geoweg, kuriuo keliaudami užtrunkame keletą valandų, užkoduota visa geologijos istorija. Niekas kitas jos geriau nežino nei Georgas, savo gyvenimą paskyręs kalno tyrinėjimams. „Tai, kas buvo giliai po žeme, per daugelį metų iškilo iki debesų. Tokia žemės jėga ir kūrybinė fantazija“ – sako jis. Georgo žodžių liudininkės – pasišiaušę uolos kalno viršūnėje, kurias jis vadina „akmenų sodu“. 

Takas veda aukštyn ir žemyn, vėl aukštyn ir žemyn, pastabiam keliautojui pats pasakodamas žemės istoriją. Akmenyse slypi daug įspūdingo dydžio fosilijų, tik reikia žinoti, kur jų ieškoti. Išsiblaškėliams viską iki smulkmenų papasakoja ir parodo Georgas. Prie įdomiausių geologinių eksponatų yra Geoweg logotipas su sraigės kriaukle ir numeriu, o jų aprašymus galima rati lankstinuke. 

Saulėtą rytą iš Lecho keliamės į kitą kalną, nors ketinome veikti visai ne tai. Sunku praeiti pro veikiančius keltuvus - taip ir traukia pasivažinėti lyg viešuoju transportu. Be to, šokdamas į keltuvą nė nenumanai, ką pamatysi viršuje – Alpės pilnos staigmenų. Kaip ir dabar – atsiduriame debesyje. Įžiūrėję po kojomis takelį, sekame juo iki stulpo su rodyklėmis, rodančiomis į visas puses. Kiek gamtos takų, tiek įdomybių.

Renkamės taką, vedantį prie gipso duobių, o kur toliau – nuspręsime, radę kitą rodyklių stulpą. Lecho apylinkėse daugiau nei 350 gerai sužymėtų gamtos takų vingiuoja šlaitais, veda į viršūnes, pro ganyklas, miškus, šniokščiančius upelius ir krioklius, krištolinius kalnų ežerus. Karvės prie takų rupšnoja žolę, o aukščiau galima išvysti ant uolų šokinėjančių kalnų ožkų ir ožių ilgais ragais. Tačiau artimos švilpikų bendrystės joks kitas gyvis neatstos. 

Kai išlendame iš debesies į saulės nutviekstą pievelę, skylės žemėje išduoda, kad mes jau netoliese. Prieš 220 mln metų čia buvo labai karšta (nes ekvatorius buvo netoli), jūros pakrantėje tyvuliavo seklios balos. Potvynių užpilamų lagūnų vanduo garavo, o nuosėdų sluoksniui augant, formavosi gipsas. Šis regionas daugelį metų su tektonine plokšte judėjo į šiaurę, kol susidūrė su Europos tektonine plokšte ir iškilo iki debesų. Taip balose susikaupę nuosėdos atsidūrė Alpių viršūnėse.

Gipsui tirpstant susidarė duobės, kurių kiekvienoje susiformavo savitas mikroklimatas augalams. Šioje unikalioje Europos geologinėje vietovėje yra daugiau kaip 1000 smegduobių. Didžiausia – 100 m skersmens ir 35 m gylio. Smegduobės formuojasi ir dabar - per metus viename kubiniame metre uolienos išplaunama trys kilogramai gipso. Vasarą prie takelių, išmindytų aplink gipso duobes, žydi dešimties rūšių orchidėjos. 

Kol nusileidžiame nuo kalno, saulė ima slinkti horizonto link. Tenka šokti į autobusą, nes per dieną atsiduriame tolokai nuo Lecho. Gyvenimą palengvina Lecho kortelė, kurią turint galima nemokamai naudotis visais rajono autobusais ir keltuvais. Šią kortelę nebrangiai įsigysite įsiregistravę į bet kurį rajono viešbutį ar svečių namus. Kituose Forarlbergo rajonuose įsiregistravus į viešbutį to rajono kortelė (kuriame yra viešbutis) pridedama nemokamai. Tad ko nepasivažinėti autobusais ir keltuvais? Į Lecho kortelę įeina ir maudynės atvirame miesto baseine, šiltosiose versmėse. Kad po pasivaikščiojimų tikrai gera jose pamirkti, patiriame savo kailiu.  

Lengviausia Forarlbergą pasiekti per Miuncheną. Į Miuncheną tiesiogiai iš Vilniaus skraido AirBaltic lėktuvai.

Traukiniai iš Miuncheno į Obertsdorfą važiuoja keliskart per dieną.

Iš Obertsdorfo į Forarlbergą važinėja miesto ir rajono autobusai.

Magistralės Austrijoje mokamos. 10 dienų galiojantis lipdukas lengvajam automobiliui kainuoja mažiau nei 10 eurų.

Didžiausias Forarlbergo miestas – Dornbirnas, o gražiausias - regiono sostinė Brėgencas. Bent dieną smagu praleisti Brėgence, įsikūrusiame ant Bodeno ežero kranto. Iš Brėgenco galima keltais nuplaukti į kitus prie ežero įsikūrusius miestus ir tą pačią dieną sugrįžti arba paplaukioti po didžiulį ežerą kruiziniais laiveliais įvairiais maršrutais.