Puketo sala: buivolai, kokosai ir plaukiojantys restoranai

Parašė: Kristina Stalnionytė

Paplūdimiais ir naktiniu šėlsmu garsėjanti didžiausia Tailande Puketo sala turi ir kitą veidą, kurį išvysta tik tie, kurie tarp maudynių pasuka gilyn į salą. Važiuojant keliu pro šalį skrieja ananasų laukai, kaučiukmedžių giraitės, papajų, pasiflorų ir nematytų vaisių sodai. Užlietose pievose tingiai braido vandens buivolai suraitytais ragais, ant nugarų nešiodami jų purvą knibinėjančius paukščius. Vaizdas – lyg iš filmo, tik po jį galima pavaikščioti, prie visko prisiliesti ir tų rojaus vaisių paragauti.

Atstumai tarp Puketo vietovių – po kelis ir keliasdešimt kilometrų, todėl patogiausia judėti išsinuomojus motorolerį, važinėti vietos autobusiukais arba tuktukais. Beveik pusės šimto kilometrų ilgio Puketo saloje savo prižiūrimas žaliąsias valdas gali parodyti net kelios bendruomenės - Bang Rongo, Maikao, Kanano ir kitos, besiverčiančios ekologiniu turizmu. Jos priima keliautojus į savo ūkius, restoranėlius, viešbutėlius ir barus. Jei susidraugausite, gal pakvies ir į namus. Praleidę su vietos gyventojais dieną ar dvi, jau niekada nebegalvosite, kad Puketas – tai tik paplūdimiai ir smėlis.

Šaliai, didžiulę riekę pelno gaudavusiai iš turizmo, pandemija kirto itin skaudžiai. Pajamos iš šios srities sumažėjo penkiskart, tiek pat darbuotojų neteko darbo arba išsilakstė iš turistinių vietovių į kaimus laukti geresnių laikų. 2021 m. veikė tik patys atkakliausi ir geriausiai pasiruošę viešbučiai ir restoranai, o kainos, net ir pačių prabangiausių, krito daugiau nei perpus.

Nuo 2021 m. gruodžio vidurio Tailandas jau atvėrė turistams visas provincijas, nebetaikomi tokie griežti reikalavimai kaip anksčiau. Visgi, prieš atvykdami į šalį pandemijos metu, turėsite atlikti namų darbus. Pirmasis – pasiskiepyti, nebent ketinate Tailande dešimt dienų praleisti viešbučio kambaryje karantinuodamiesi ir už tai susimokėdami. Tai irgi įmanoma. Nuo antrojo skiepo iki kelionės pradžios turi praeiti bent dvi savaitės.

Jei pasiskiepijote, jau galite apsidrausti kelionių draudimu, kurio medicininių išlaidų draudimo suma būtų ne mažesnė nei 50 tūkst. eurų ir dengtų išlaidas COVID-19 ligos atveju. Šios sąlygos turi būti aiškiai įrašytos draudimo polise anglų kalba. Kitas darbas, kurį jums teks atlikti - užsisakyti pirmąją nakvynę SHA extra+ sertifikatą turinčiame viešbutyje ir už ją susimokėti. Šiame viešbutyje lauksite iš anksto jūsų apmokėto ir jums nusileidus Suvarinamio oro uoste atlikto PGR tyrimo rezultato.

SHA sertifikatai – tai naujovė Tailande, jie įvesti pandemijos metu ir išduodami tik aukštą higienos lygį palaikančioms turizmo srities ir paslaugų įmonėms. Tik tokios įstaigos turi teisę dirbti su turistais. Keletą kartų per savaitę atnaujinamas Tailando SHA įmonių sąrašas skelbiamas internete, jame yra per 6 tūkstančius viešbučių, iš kurių daugiau nei pusė yra SHA+, o trečdalis – SHA extra+. Tokiame SHA extra+ viešbutyje ir reikia rezervuotis vietą pirmajai nakvynei Tailande, o vėliau galima rinktis ir kitus viešbučius. Į SHA extra + viešbučio kainą jau būna įskaičiuotas PGR tyrimas Tailande ir vėliau atliekamas antigenų testas (savarankiško testo rinkinys). Toks paketas vadinamas „Test&Go“. Nuo 2021 m. gruodžio 22 d. „Test&Go“ laikinai sustabdytas, patekti galima tik į Puketo salą.

Visus mokėjimo čekius, rezervacijas, draudimo polisą ir nemokamai internetu gautą Tailando pasą (Thailand Pass) reikia būtinai turėti popieriniu pavidalu lipant į lėktuvą, nes kitaip galite į skrydį nepakliūti. Kad gautumėte Tailando pasą, reikės internete užpildyti paraiškos anketą ir pridėti visus anksčiau išvardintus dokumentus: draudimo polisą, skiepijimo sertifikatą, lėktuvo bilietų duomenis ir „Test&Go“ paketo rezervacijos numerį. Neigiamas PGR tyrimo atsakymas 72 val. prieš lipant į lėktuvą irgi privalomas, jo kopiją anglų kalba reikia turėti popieriniu formatu. 

Galiausiai - Mor Chana programėlė, kurią telefone turėsite įsidiegti dar prieš išvykdami iš Lietuvos, o įsijungti - vos nusileidę Tailande. Visi atvykėliai griežtai privalo laikytis šios perspėjimo programos nurodymų ir kartą per parą aktyvuoti ją savo viešbučio registratūroje, kurios darbuotojas nuskaito QR kodą savo įrenginiu. 

Atlikę visus namų darbus ir sulaukę neigiamo PGR testo atsakymo pagaliau išeiname iš viešbučio. Tropiniai kvapai kutena nosį, spalvos ryškios, laisvė tvyro ore. Turistų mažai, gatvėse – jokių spūsčių, nesigirdi net įprasto miesto šurmulio. Dar kiek, ir lekiame tuktuku išilgai salos, pasišokčiodami ant sėdynės ratams pataikius į duobę. Popietę sėdame atsigaivinti lauko užkandinėje prie dviejų didelių kokosų, pagražintų buivolo ragais. Vilioja visa eilė mėlynų puodų su dangčiais, ant kurių kažkas parašyta tajų kalba.

Restoranėlio šeimininkė ponia Pratum maišo puode saldžią lipnių ryžių košę. Desertas, - sako ji, - nori paragauti? Po akimirkos desertas jau vyniojamas į bananų lapus ir keliauja į saldumynų parduotuvės lentyną. Vienintelis iš meniu suprantamų žodžių – “drinks”. Toliau - teįsijungia kiekvieno fantazija, nes visa tai, kas priraityta, akiai atrodo tarsi paskleisti išardyto megztinio siūlai. Kuo viena siūlų eilė skiriasi nuo kitos, sunku pastebėti. 

Šioje pastogėje yra dar vienas užrašas angliškai – tai užkandinės pavadinimas Buffalo Hub. Važiuodamas gatve pro Maikao kaimą net neįtartum, kad žengęs žingsnį į šalį gali patekti į buivolų pasaulį. Tereikia iš ponios Pratum restoranėlio išeiti pro kitas duris. Pralindę pro jas išnyrame priešais didelę žalią pievą su plačiašakiu medžiu, po kuriuo sugulusi visa buivolų banda. Keli ganosi visai šalia restoranėlio. O buivolė su buivoliuku – aptvare, tiesiog po stogu. 

Salos šiaurinėje pusėje, šalia Maikao esančiame buivolų draustinyje ganosi per tūkstantį buivolų. Nei ponia Pratum, nei jos pagalbininkai sako nevalgantys buivolų mėsos, o buivolių pieną laiko netinkamu gerti. Šiuos gyvūnus ponia Pratum savo žemėje laiko iš meilės. Iš dalies jie patys save išsilaiko, nes per dienas braido drėgnose ir sultingose pievose. Buivolų užeiga – tai bendruomenės verslas ir mėginimas išsaugoti retą Puketo buivolų rūšį, kad ji neišnyktų. Dabar Pukete beveik nebėra ryžių laukų, bet kadaise buivolas, braidantis ryžių lauke, būdavo įprastas vaizdelis.

Buivolus ir restoranėlį poniai Pratum padeda prižiūrėti bendruomenės savanoriai. Jos patiekiami tradiciniai pietų Tailando valgiai garsėja autentiškumu ir aštrumu. Čia paragauti galima ne tik ryžių ir makaronų su šimtais skirtingų padažų ir priedų, žalio ar kepto lotoso koto, bet ir retai kitur patiekiamų užkandžių. Jūros gėrybių ponia Pratum siūlo pasigaudyti patiems - vos už dešimties minučių tuktuku driekiasi Maikao paplūdimys. Tai vienas didžiausių Puketo paplūdimių, daugiau nei dešimties kilometrų ilgio. Ši salos dalis ramesnė nei pietinė, su daugiau kaimiškų vaizdų. Tuktuko vairuotojas, užsimetęs ant lenkto medinio rėmo pritvirtintą tinklą, mūsų akyse pavirsta žveju. 

Žvejybos pramogą restorano svečiams suorganizuoja Maikao bendruomenės vaikinai, kasdien parūpinantys šeimininkei jūros gėrybių. Dažniausiai jie žvejoja Maikao paplūdimyje gyvenančius krabus. Smėlio krabai – tai tokie mažyčiai gyviai minkštu kiautu, kuriuos iš smėlio pakelia jį malančios bangos, o šie tuoj pat ir vėl įsirausia į smėlį. Spėji po banga pakišti tinklą – krabai lieka jame. Jei kuris nukrinta žemėn, tiek jį ir tematysi. 

Pusvalandis bangose, ir smėlio krabų jau pilna pintinė. Vėl kelias, palmės, buivolai, restoranėlis, stalas. Krabai keliauja į keptuvę. Kol čirška, susėdę kertame ponios Pratum atneštus langanus. Šių vaisių kekės primena dideles vynuoges, bet jų luoba kieta ir sausa, reikia nusilupti. Viduje langanas minkštas ir saldus, lyg žele saldainis, kuriame pasislėpę pora minkštų, nedidelių kauliukų. Karčius kauliukus tajai išspjauna, bet užsieniečiai nesismulkindami šveičia su viskuo.

Smėlio krabai iš virtuvės atkeliauja pintinėlėje, tarsi užkandis prie gėrimų. Neapsakomas skanumas. Jie valgomi su visu kiautu, bet kramtant jo nesijaučia. Vienbalsiai nutariame, kad tai skaniausi iki šiol ragauti traškučiai. Tokio patiekalo net ir Pukete nedaug kur užtiksi. Jo gali pasiūlyti tik keli Maikao paplūdimio restoranai.

Paplūdimių Pukete netoli pusės šimto. Jie vieši, joks viešbutis negali jų pasisavinti ar uždaryti jūros pakrantės. Todėl nesvarbu, kuriame viešbutyje apsistojate ir prie kurio viešbučio maudotės ar pramogaujate. Čia daug paplūdimių be jokių viešbučių netoliese. Juos nuo kaimų skiria žali parkai arba kelias, o kartais – ir vienas, ir kitas.

Bang Rongo kaime rytą ramu, tylą drumsčia tik lapų šnaresys medžiuose ir vienas kitas keliu pračirpiantis motoroleris. Iš tankmės cypsi pabudę paukščiai, saulė skverbiasi pro lapiją, spinduliais čiupinėdama nedidukus namelius. Į juos per mišką veda mediniai, ant polių nutiesti tilteliai. Šie namukai paruošti svečiams. Bangrongiečiai gyvena paprasčiau, bet irgi panašiu stiliumi. Tik su daugiau daiktų ir labiau apsikuitę.

Tarp tiltelių ir namukų veši daržai su šimtais augalų, nuo medžių ir krūmų kabo nokstantys vaisiai. Sodo ir daržo gėrybės keliauja į bendruomenės restoraną, o štai žuvys, plaukiojančios keliuose sode įrengtuose baseinuose, gyvena iki gyvos galvos. Į jų mėsą niekas nesikėsina, jos – dėl kompanijos, lyg naminiai gyvūnai, svečiams palinksminti. Talange, prie rytinės pakrantės įsitaisiusiai Bang Rongo bendruomenei priklauso dideli mangrovių plotai, dauguma šeimų pragyvena iš žvejybos ir žemės ūkio. O žvejoja vyrai tikrai ne baseinėliuose.

Dalis Puketo vyrų darbuojasi kaučiukų giraitėse. Šie medžiai supa ir Bang Rongo kaimą. Kaučiukmedžiai susodinti eilėmis, nusidriekusiomis į tolį iki begalybės. Kamienai lygūs, pliki, šakos aukštai prie viršūnės. Žolė po medžiais trumpai nuskusta, kvepia drėgme ir šviežia mediena. Pro gracingus liemenis viskas matyti kiaurai. Ant kiekvieno medžio sukabinti apvaliadugniai indeliai, užversti dugnu į viršų.

Giraitėje vaikštinėja keli vyrai su šalmais ir ant jų įtaisytomis šachtininko lempelėmis. Dieną papildomos šviesos nereikia, bet jos prireikia naktį. Kaučiukai tekinami sausomis naktimis. Renkant kaučiuką indeliai atverčiami ir pakabinami po į kamieną įkaltu latakėliu, į kurį iš įrėžų teka baltos, lipnios sultys. Ryte indeliai ištuštinami ir vėl užverčiami. Netikėtas lietus sugadina visą darbą – jei į kaučiuko sultis patenka vandens, jos nebetinkamos naudoti. Toks derlius išmetamas, o rinkėjų pastangos nueina perniek.

Ten, kur baigiasi kaučiukmedžiai, prasideda ananasų karalystė. Pakelėje vilioja krūvos geltonų ir sultingų, ką tik nupjautų vaisių. Tokio gražumo ananasų retai išvysi – atrodo lyg iš reklamos. Plantacijos šeimininkas ponas Mianshan’as atskuba iš automobilio nešinas ilgu kirtikliu, skirtu ananasų galvoms kirsti. Šio vaisiaus rankomis nenuskinsi – kotas kietas lyg šaka. Prie augalo reikia prieiti atsargiai, laikantis atstumo per kirtiklio kotą, nes dantyti ananaso lapai aštriai dūria ir pjauna. 

Akimirka ananasų lysvėje, ir nuo blauzdos jau šluostau kraujo lašelius. Iškart aišku, kodėl ananasų skynėjai trisdešimties laipsnių karštyje vaikšto apsimovę storos medžiagos kelnėmis, nešini metro ilgio lazdomis. Lazdos gale pritvirtintu įgaubtu kirstuku ananaso galva nukertama vienu smūgiu. Prinokusių vaisių gražumas toks, kad atrodo netikri, o jų saldumą pajunti vien į juos pažvelgęs. Pjaustant geltonos sultys teka peiliu ir pirštais, vaisiaus gabalėlis burnoje ištirpsta akimirksniu.

Suvalgyti bangrongiečių išaugintą ananasą vienu ypu – juokų darbas. Atrodo, net ir sprogdamas nesiliautum valgęs, jei tik iš daržo niekas nevarytų. Pukete anasasas – vienas mėgiamiausių vaisių, su juo ruošiama daugybė patiekalų. Pirmas dalykas, kurio paragavau vos išlipusi iš lėktuvo, buvo tradicinis Puketo ananasų pyragėlis. Tai storas, sausainio dydžio, ananaso formos pyragėlis, įdarytas maltais ananasais. Daugelis viešbučių jais lepina svečius. Tokius kepa ir Bang Rongo bendruomenė. 

Ananasai, kaip ir kaučiukmedžiai, plantacijose susodinti eilėmis kiek akys užmato, kiekvienas kelia savo galvą virš lapų lyg norėdamas pasižvalgyti. Ananasų bosas, atkišęs kirtiklį, prieina prie didžiausios ir geltoniausios galvos: smūgis, ir ši nurieda žemėn. Pakėlęs vaisių, krauna jį į didelį pintą krepšį, užsimeta ant peties ir brenda per lapus prie kitos prisirpusios galvos su kuokštu pakaušyje. 

Dar derėtų paminėti, kad tailandiečiai tokie mandagūs, kad jokiais būdais nesikreipia į kitus žmones vien vardu. Visi čia – ponai ir ponios. Jei nenorite pasirodyti storžieviai ar neišauklėti, būtina prie vardo pridėti ir šį kreipinį. Net jei Ponas X negirdi, kaip apie jį pasakojate trečiajam asmeniui, jis vis tiek turi būti įvardijamas pagarbiai. Štai tokios Tailande taisyklės. 

Pasak pono Mianshan‘o, ananasui išaugti iš mažo ūglio ir sunokti reikia metų. Ūglių atskirai niekas neaugina, jie atkertami nuo motininio augalo ir įkišti žemėn patys įsišaknyja. „Visai kaip piktžolė – kur meti, ten auga“, - sako plantacijos šeimininkas. Dar valgyčiau ir ananasų, ir gerčiau sulčių, bet mane tuktuku atvežęs gidas Bango, baksnodamas pirštu į debesį, ragina negaišti. 

Ananasų laukas baigiasi kokosinių palmių giraite ir virš jos susitvenkusiu debesimi. Aukštybėse tabaluojantys vaisiai žiūrint iš apačios neatrodo nei sunkūs, nei dideli. Kad jų paragautume, pirmiausia tenka padirbėti. Ponas Bango, paėmęs ilgą kartį, nusitaiko į kekę. Karties gale pritvirtintas geležinis kirstukas panašus į ananasų kirtiklį, tik didesnis. Jei pataikai juo nupjauti kokoso kotą, vaisius krinta žemėn. Geriau tuo metu po palme nestovėti. Nepataikai – ir vėl turi laviruoti su linguojančia kartimi tarp lapų, kol ši ašmenimis apglėbia kotą. 

Trečias kartas sėkmingas – žemėn bumbteli iš karto du už žmogaus galvą didesni kokosai. Ponas Bango plačiu peiliu nudoroja žievę, išlukštena po ja pasislėpusį tikrąjį vaisių. Susivėlęs nedidukas branduolys pilnas gaivaus kokoso vandens. Prakirtus jį ir išgėrus vandenį, lieka kiautas, kurio vidinė dalis irgi valgoma. Ji išgramdoma specialiu įrankiu, perskėlus branduolį pusiau. Išsunkus per marlę tai, kas išgramdyta, gaunasi kokoso pienas. O tai, kas lieka - kokoso drožlės. Tajai kokoso pieną naudoja ruošti sriuboms, jame verda ryžius ir gamina gardžius patiekalus. Šių vaisių būna įvairių rūšių.

Kokoso vanduo maloniai gaivina, ko daugiau norėti karštą dieną? Tai įprasčiausias, gaiviausias ir nebrangus gėrimas Tailande. Gatvėje kokosas kainuoja maždaug eurą, brangiame restorane – maždaug tris, o pačiame brangiausiame – penkis eurus. Baigusi gerti, šaukštu išgramdau minkštimą. Restorane šaukštas patiekiamas kartu su užsakytu vaisiumi, o gatvės kokosui išgramdyti šaukštą reikia nešiotis kišenėje. 

Kokoso nauda vien vandeniu ir pienu nesibaigia – iš kieto vidinio vaisiaus lukšto tajai gamina padėklus, lėkštes, dubenėlius, puodelius, samčius, šakutes ir šaukštus. Gamina ir daugybę kitų mažmožių bei aksesuarų. Iš kokosų spaudžiamas aliejus, iš palmių kamienų statomos trobelės, palmių lapais dengiami stogai. Visos šio augalo dalys apdairiai panaudojamos.

Jei patinka žalioji aplinka, galite apsigyventi Bang Rongo kaime, jau minėtose trobelėse, netoli Bang Pae krioklio. Tik iš čia nepamatysit jūros, nes viską supa žaluma. Tokio namelio kaina parai – apie 50-100 eurų ir priklauso nuo to, kokių paslaugų pageidausite. Bangrongiečiai gali paruošti svečiams pusryčius, nuvežti ne tik į daržus, laukus, plantacijas, bet ir parodyti aplinkines gamtos grožybes. Su žvejais galima nuplaukti į salas, pasiplaukioti tarp mangrovių, kartu pažvejoti ar pažiūrėti jų auginamų krabų. 

Dar viena rytinės Puketo pakrantės įdomybė - vandenyje plūduriuojantys keli restoranai – plaustai. Jie atrodo lyg didelės plaukiojančios platformos. Į šiuos restoranus galima nuplaukti privačiais laiveliais iš Bang Rongo prieplaukos arba iš piečiau esančios Laem Hin prieplaukos. Juose patiekiami vietos valgiai, o žuvys auginamos baseinuose tiesiog po kojomis, panašiai kaip Bang Rongo kaime. Tik turėklų čia nėra, užėjus į restoraną tenka laviruoti tarp kvadratinių angų grindyse. Jei patamsyje nepataikysi pastatyti kojos ant lentos, gali atsidurti pas šamą svečiuose. 

Kruvit restorane vakarienės gardumą nurungia aštrumas. Tailande galioja tokia taisyklė: kuo piečiau keliaujate, tuo patiekalai aštresni. Atskirai patiekiami ryžiai veikia lyg amortizacinė pagalvė pagrindiniam patiekalui sušvelninti. O tas pagrindinis patiekalas – dažniausiai jūros gėrybės ir visokios egzotiškos žolės ir daržovės. Mėsa – trečioje vietoje. Turbūt todėl, kad jūros gėrybės Pukete pigesnės už mėsą. 

Nuo kovo iki spalio prie Andamanų jūros tęsiasi lietaus sezonas. Tuomet vėjas pučia iš vandenyno, nešdamas drėgmę ir debesis. „Musonų sezonas“, - sako tajai, supratingai žvalgydamiesi į dangų. Puketo saloje musonų sezonu lyja mažiau nei žemyne, tik kartą ar du per dieną, trumpais ir smarkiais šuorais. Pakanka minutės, kad peršlaptum kiaurai, bet po penkių minučių jau šviečia saulė. Tiesa, sušlapus išsidžiovinti pavyks tik įsijungus kondicionierių, nes ore tvyro tokia drėgmė, kad iš kambario išėjus į lauką atrodo lyg patektum į garinę pirtį.