Tuniso miražas

Parašė: Kristina Stalnionytė

Nedžibo akyse atsispindėjo dykuma. Gęstančios saulės spinduliai, praslydę smėlio keteromis, paauksino antakius ir lopinėlį veido, kurį mačiau pro juodą, rūpestingai apmuturiuotą skarą. Tvyrojo trisdešimties laipsnių karštis, bet Nedžibas vilkėjo kelias eiles ilgarankovių drabužių ir slėpėsi po ilgu, mėlynu beduinų apsiaustu. Iš po sunkių klosčių kyšojo nunešioti smėlio spalvos sandalai.

-          Tau nekaršta? – Pasiteiravau.

-          Ką tu! Vasara dar neatėjo.

Baigėsi gegužės mėnesis.

-          O vasarą kiek šilumos?

-          Apie keturiasdešimt penkis, - pagalvojęs atsakė.

-          Tada tau karšta?

-          Normalu.

Rankoje Nedžibas laikė vadeles. Baltas žirgas klusniai sekė paskui šeimininką, nešdamas mane iš dykumos. Dar prieš akimirką braidžiojau po smėlį, vaikydamasi saulėlydį, o dabar iš viršaus stebėjau, kaip viena po kitos merkiasi supustytos keteros. Auksu spindėję kopos užgesus saulei virto vos rusenančiais pelenų kalneliais.

Sacharos kopos it oranžinė jūra vieną nuo kitos skiria dideles ir mažas smaragdo spalvos oazes. Kai kurios jų talpina keliasdešimt beduinų kaimų, kitos – mažytės, negyvenamos. Mažosiose pailsėti ir pasipildyti vandens atsargų sustoja tik per smėlynus keliaujančios kupranugarių vilkstinės, kartais gabenančios turistus ir ekstremalių kelionių mėgėjus.

Dauguma žmonių per dykumą keliauja kur kas patogesniais visureigiais. Nors Sacharoje yra neblogų kelių, saugumo sumetimais į ją lengvuoju automobiliu vykti draudžiama. Be gido lengva pasiklysti – peizažas visose pusėse atrodo vienodai.

Ksar Gilano oazė nutolusi per 100 km. į Pietryčius nuo vartais į dykumą vadinamo Duzo. Joje tėra kelios beduinų palapinės ir keturi viešbučiai-stovyklos. Svečio kambarį atstoja palapinė su moderniu dušu ir tualetu, yra elektra, po kojomis ant smėlio pakloti kilimai, tik durys nerakinamos – jas reikia užsirišti virvele. Palapinės sustatytos ratais, kurie vienas nuo kito atskirti gyvatvorėmis, palmių eilėmis ir žydinčiais krūmais.

Toliau smėlynuose – vietinių kaimelis. Dykumų žmonės čia gyvena jau kelis tūkstantmečius ir niekur išsikraustyti neketina. Jiems ir taip gerai. Nesvarbu, kad vėjas į veidą blaško smiltis, kad vandens mažai, kad nėra maisto ir daržovių. Oazė pilna palmių, tad kasdien kramsnoja datules. Pelenuose išsikepa duonos. O miltų ir kitų produktų atgabena automobilis iš Duzo kartą per dvi savaites. 

Oazės pakraštyje nušokau nuo žirgo ir vėl pažvelgiau į Nedžibo akis. Juoduose vyzdžiuose raudonavo vakaro dangus. Liūdnas, tylus ir ilgesingas Nedžibo žvilgsnis paglostė gęstančią dykumą, su širdgėla palydėdamas paskutinę šviesą it iškeliaujančią mylimąją. Vyzdžiai juodi, dideli, baltymai paraudę nuo saulės, smilčių ir vėjo.

-          Tavo akys liūdnos, - sakau Nedžibui. - Tau čia sunku?

Nedžibas šypteli.

-          Man čia gera. Aš myliu dykumą, – sako Nedžibas – nenorėčiau niekur kitur gyventi.

Nedžibas iš Duzo, bet jam patinka Ksar Gilane. Buvo ir Džerbos saloje, ten baigė universitetą, tačiau modernus gyvenimas jo netraukia, tad sugrįžo į dykumą.

Anot Nedžibo, Ksar Gilane gali įkvėpti, paliesti, net paragauti dykumos. Čia jį supa oranžinės kopos, nerimstantys vėjai, datulinės palmės ir džiugina šiltųjų požeminių versmių suformuotas ežeriukas. Vos keli žingsniai, ir iš oazės patenki į smėlynus, kur linguoja kupranugariai, šuoliuoja raiteliai ir ristele juos vejojasi turistai su fotoaparatais. Kai jų nėra, oazė virsta tyliu, ramiu ir užmirštu pasaulio užkampiu, o Nedžibas su draugais leidžia dienas vienoje iš ežeriuką supančių kavinių.

Šaltaisiais mėnesiais, kai temperatūra Sacharoje nukrinta, Nedžibas grįžta į Duzą aplankyti giminių. Bet vos saulei pašildžius jis ir vėl Ksar Gilane. Tuniso pietuose turistų kur kas mažiau nei pajūrio kurortuose. Vietinių gyvenimas teka senąja vaga: moterys sėdi namuose, vyrai – kavinėse. Asiliuko traukiamu vežimu pro šalį dardantis senukas, išvydęs į jį nukreiptą fotoaparatą, gali pliaukštelėti botagu. Tačiau žmonės draugiški, smalsūs, nuoširdūs. Nepratę prie turistų.

Į klausimą, ar nepavojinga gyventi taip toli Pietuose, kryžkelėje tarp Libijos ir Alžyro, Nedžibas gūžteli pečiais:

-          Čia ramiau nei Londone.

Londone Nedžibas nebuvo. Nebuvo ir kituose Europos miestuose, tik girdėjo – ten šaudo, gaudo, plėšia, prievartauja. O čia – ramu. Tiesa, kartą keliaudamas su “draugais kaip broliais” (taip Nedžibas vadina bičiulius), buvo susidūręs su visureigių vilkstine – iš Libijos į Alžyrą sprunkančia Kadafio kompanija. Vyrai persimetė žvilgsniais, nusisuko vieni nuo kitų ir nutolo. Atseit, nei matė, nei girdėjo.

Daugiau – jokių netikėtumų. Spigina saulė, datulės pačios noksta palmių vainikuose. Tiesa, joms reikia padėti užsimegsti, nes be žmogaus pagalbos datulių derlius būna šimtą kartų mažesnis nei įsikišus apdulkintojui. Vaisiai sunoksta tik ant moteriškųjų palmių. Norint, kad moteriškė gerai užderėtų, palmėms pražydus reikia įsliuogti į vyriškį, nuskinti žedų šluotelę ir užlipus į moteriškę ant jos žiedų papurtyti žiedadulkių.

Vienos vyriškos šluotelės pakanka šimtui moteriškų datulių apvaisinti. Tada telieka laukti. Prinokus vaisiams skynėjai darsyk lipa viršun. Basomis, be apsaugų. Datules skina penki vyrai iš karto, užsikorę ant kamieno vienas virš kito. Aukščiausiai įlipęs raško kekes ir siunčia žemiau stovinčiam, kad šis gyvaja grandine perduotų į žemę. Per daugelį metų skynėjų padai nuo laipiojimo sukietėja.

-          Eime dar į dykumą, - prašau Nedžibo.

-          Ar sumokėsi man dvidešimt dinarų?

-          Daug, - sakau.

-          O tu nori pajodinėti už dyką?

-          Už dyką, - deruosi.

-          Manai, mano žirgui valgyt nereikia? Nereikia jo prižiūrėt?

Užtilau.

-          Tai sėsi?

-          Nesėsiu, - sakau, – persigalvojau. Dabar neturiu laiko, reikia susirasti draugus.

-          Neturi pinigų? Tai sėsk, už dyką nuvesiu. Tau bus dovana. Ne visi turi pinigų.

Nedžibo akys sudrėko. Oda aplink paraudo, bet tik akimirkai. Nežinojau, kad tema tokia skaudi. Nebūčiau taip juokavusi. Sugraibiau kišenėje penkis dinarus – už tai, kad palydėjo iš dykumos. Nedžibas nekrustelėjo. Neištiesė rankos. Nepaėmė ir tuomet, kai norėjau įbrukti į delną.

-          Nereikia, - pasakė, - aš neprašiau ir už tai mokėti.

Užšokęs ant žirgo nušuoliavo į dykumą, pakeldamas dulkių debesį, o mano atmintyje palikdamas savo akis. Dideles, liūdnas, gilias it dykumos šuliniai ir be galo orias.

Suspaudė širdį. Norėjau vytis, bet buvo per vėlu. Buvo gėda. Kad neįvertinau Nedžibo darbo, kad jam, neturinčiam nieko, tik dykumos smėlį, apsiaustą ir batus, nesutikau sumokėti, kiek prašė, o kol su manimi derėjosi, turistų dykumoje nebeliko, tad nebeliko iš ko užsidirbti. Dvidešimt dinarų prilygo dvylikai eurų. Tik tiek, ir mano sažinė būtų likusi švari. Dabar jaučiausi skolinga. Ne tik tuos dvidešimt, bet ir už tai, kad neprašytas pargabeno iš dykumos ant žirgo. Būčiau atidavusi dvigubai tiek, kad tik tas jausmas daugiau nebekankintų. Tačiau Nedžibo nebebuvo.

Tą naktį sapnavau Nedžibo akis. Liūdnas, tylias, kupinas ilgesio ir susitaikymo. Sklidinas dykumos. Jose spindėjo ašara. Ir neišsakyta širdgėla.

Kitą rytą vos išėjusi pro viešbučio vartelius nosimi įsibedžiau į Nedžibą. Jo palapinė – kitoje smėlėto keliuko pusėje, priešais viešbučio palmes. Keliuku kartas nuo karto prašuoliuoja raiteliai, pravažiuoja smėlio bagiai, visureigiai atgabena turistų.

-          Užeik, - kviečia Nedžibas, atkeldamas vartelius – tarp dviejų palmių šakų tvorelių įtaisytą lazdą.

Patenku į priekiemį, kuriame sezono metu Nedžibas vaišina turistus arbata ir beduinų papročiu pelenuose kepa duoną. Tačiau turistų - nė kvapo. Atkėlęs dar vieną per palmių tvoreles permestą lazdą priešingoje kiemo pusėje, Nedžibas atveria antrąjį, privatų kiemelį. Jo gilumoje prie palmės kamieno glaudžiasi asiliukas Ambu. Ambu turi tik vieną vardą, o štai žirgas – du: pirmasis arabiškas – Samiras, antrasis užsienietiškas – Viljamas. Paglostau snukį asiliukui. Teturiu penkiolika minučių iki išvažiavimo.

-        Ambu – mano, o Samirą Viljamą nuomoju iš “boso”, - aiškina Nedžibas. – Žirgas brangiai kainuoja, bet kada nors nusipirksiu. Tada būsiu nepriklausomas, ir pinigai, kuriuos uždirbsiu, priklausys man.

Dabar tai, ką gauna jodinėdamas turistus po dykumą, dalinasi su Samiro Viljamo šeimininku. Žirgas išpraustas, sušukuotas, kailis žvilga. Jį šeria ir prižiūri pats Nedžibas. Svajonei išsipildyti tereikia dviejų tūkstančių dinarų.

Nedžibas kalba ne tik prancūžiškai ir arabiškai, bet ir anglų bei ispanų kalbomis. Susikalba ir itališkai, vokiškai.

-          Kur išmokai šitiek kalbų? – klausiu.

-          Iš turistų. Jie kalba, o aš klausau.

Nedžibo gabumų daugelis galėtų pavydėti. Be vargo gautų darbą Tuniso pakrančių kurortuose, sostinėje ar salose. Tačiau Nedžibo širdis priklauso dykumai. Toli nuo Sacharos neištvers.

-          Štai mano vonia, - Nedžibas rodo į kiemo centre trykštantį šaltinėlį.

Versmė primena eketę išsiliejusiais kraštais. Vanduo tyras, vėsus, nors ore tvyro trisdešimties laipsnių karštis, o už kelių žingsnių nuo Nedžibo kiemo trykšta šiltosios versmės.

Nedžibo palapinė mažesnė nei viešbučio, tačiau panašumo yra. Žvilgteliu pro atkeltas duris – ant žemės ištiesti švarūs kilimai, pasieniuose keturi čiužiniai, stalelis, kabo keli apsiaustai. Švaru, kvepia smėliu. Nusiaunu batus. Nedžibas juokiasi. Beduinai namuose vaikšto su batais. Smėlis jiems ne priešas.

Nedžibo akys ir šiandien paraudę.

-          Blogai miegojai? – Klausiu.

-          Naktį buvo daug žvaigždžių. Ir tas smėlis... Jis sausina akis. Smėlis akims negerai.

-          Kam tau keturios lovos, jei esi vienas?

-          Draugams. Mano draugai kaip broliai, - kartoja jau vakar girdėtus žodžius.

Atsisveikindama ištiesiu banknotą. Už tai, kad aprodė savo būstą. Nedžibas žengteli atgal ir paslepia rankas už nugaros.

-          Čia dovana.

Žengteliu link Nedžibo. Nedžibas – atgal.

-          Mano namas – dykumos miražas. Už miražus nereikia mokėti.

Nedžibui nužingsniavus, vidury keliuko lieku su ištiesta ranka ir ant pirštų pakibusiu banknotu. Čia žmogus buvo, čia nebėr.

-          Miražas, - ausyse girdžiu Nedžibo žodžius.

Tyla.

-          Miražas, miražas, - kartoja nematomas Nedžibas kažkur man už nugaros.

-          Mano pasaulis tau tik miražas, - paskutinįkart Nedžibo balsu po kojomis sugirgžda smiltys, kai pro vešlias viešbučio palmes pasuku link užvesto automobilio durelių.