Zadaro gamtos pramogų festivalis

Parašė: Kristina Stalnionytė

Kasmet gegužės pradžioje Zadare praūžia gamtos pramogų festivalis – Zadar Outdoor Festival. Jo pavilioti, iš Splito oro uosto švilpiame su vėjeliu Zadaro link. Dvi valandos automobiliu arba 160 kilometrų palei žalią, žydrą, uolėtą ir karpytą Kroatijos pakrantę neprailgsta – besikeičiantys vaizdai verčia aikčioti, stabtelėti, žvalgytis kairėn ir dešinėn.

Nedaug pasaulyje šalių, kuriose kiekviename žingsnyje gali gėrėtis gamta ir architektūra – prieš akis skleidžiasi vienas už kitą jaukesni miesteliai, akmeniniai mūrai dvelkia senove, kvepia lietaus išprausti gėlynai, o užsukus į pilis, bažnyčias ir bokštus istorija mina ant kulnų. Trečias kartas Kroatijoje – daug ar mažai? Žinoma, mažai – tai šalis, kuri kažin ar gali nusibosti. 

Zadare plieskia saulė, dangumi pasišokinėdami skrieja pūkiniai debesėliai. Tinkamas oras buriuoti – jūroje pilna jachtų ir laivelių. Buriuotojai atsipūtę, jachtos supasi ant bangų, laukia Sunset Sailing – vienos iš Zadaro gamtos festivalio rungčių. Žvelgiant iš šalies varžybas lengva supainioti su pramoginiu pasiplaukiojimu - niekas neskuba, perdėm nepersistengia. Greičiau tai aktyvių pramogų mylėtojų susibūrimas po atviru dangumi, vasaros sezono atidarymas.  

Priešais Boutique Hostel Forum, kuriame apsistojame, klega lauko kavinės, dzingsi alaus bokalai ir taurės, baltomis prijuostėmis pasipuošę padavėjai nešioja kepsnius. Pro langus vienas su kitu šnekučiuojasi senamiesčio gyventojai, gatvelėmis koja už kojos slankioja turistai su fotoaparatais. Ne veltui - Zadaro istorija siekia tris tūkstantmečius, o Kalelarga gatvė, kurioje stovi viešbutis, senesnė nei miestas. Ją iš akmenų sudėliojo romėnai.

Iš kambario viršutiniame aukšte apžiūrime apačioje plytintčią Romėnų Forumo aikštę ir joje IX a. išdygusį Zadaro simbolį - Šv. Donato bažnyčią. Iki krantinės nusidriekusiame Romėnų Forume matyti tik keletas kolonų – kitos atsidūrė bažnyčios pamatuose ir sienose. Dalis senamiesčio namų irgi pastatyti iš Romėnų Forumo akmenų. Per praėjusius amžius šie buvo taip švariai išrankioti, o likusieji užversti amžių dulkėmis, kad ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad po žeme plyti Forumo liekanos.

Po langais ūžianti Forumo kavinė vilioja leistis žemyn atidaryti vasaros sezono. Kavinė veikia dar nuo 1796 m. Keitėsi jos pavadinimai ir šeimininkai, o ji vis toje pačioje vietoje. Net pastatas buvo nugriautas, bet kavinė gyvavo. Vietiniai ir turistai čia gurkšnoja kavą, alų, Zadaro regiono vyną, o padavėjai nepraleidžia progos pareklamuoti vyšnių degtinės - pasak jų, šis gėrimas ypatingas, distiliuojamas tik iš Zadaro apylinkėse auginamų vyšnių.

Senąjį miestą romėnai vadino Jadera, o forumą pastatė pirmasis Romos imperatorius Augustas. Iš kavinės matyti eilėmis nusidriekusių alėjų liekanos, marmurinės kolonos bažnyčios pamatuose. Forumo akmenyse išlikę du II a. įrašai liudija statybų pabaigą. Rytinėje Adrijos jūros pusėje nėra už Zadaro Forumą didesnio romėnų pastato. Jo ilgis – 90, plotis – 45 metrai.

Užsiregistravę Sunset Run varžyboms, pasineriame į bendrą miesto nuotaiką. Gauname numerius ir lipame į autobusą, nuvešiantį prie starto linijos. Saulė dar aukštai – pakankamai laiko, kad iki jai nusileidžiant miesto gatvėmis, parkais ir krantinėmis atbėgtume prie Zadaro „Saulės pasveikinimo“. Čia laukia finišas, apdovanojimai ir saulėlydis gaudžiant jūros vargonams.

Unikalusis instrumentas, dėl kurio Zadaras per keletą metų tapo vienu lankomiausių Kroatijos miestų, slepiasi po akmeniniais krantinės laipteliais. Jį išduoda kvadratinių skylutčių eilės kiekvienoje laiptų pakopoje. Tai architekto Nikolos Bašičiaus kūrinys. Jūros vargonai atkartoja vėjo stumamų bangų mūšos į krantą sukeliamus garsus. Sunku patikėti, bet instrumentas vos banguojant jūrai groja taip garsiai, kad verčia stebėtis, kaip aplinkinių namų gyventojai ištveria audras. 

Krantinės smaigalyje prie vargonų pasitinka ir kitas architekto Nikolos Bašičiaus kūrinys – “Saulės pasveikinimas”. Ant asfalto suguldytos trys šimtai daugiasluoksnių stiklo plokščių sudaro 22 m skersmens apskritimą. Po plokštėmis suklotos saulės baterijos, dėl kurių saulei leidžiantis skritulys užsižiebia ir mainosi visais atspalviais.

Bėgimo nelaimime, bet prie „Saulės pasveikinimo“ atsiduriame kaip tik laiku. Skritulys sušvinta po mūsų ir dar kelių šimtų bėgikų kojomis. Prie šio kūrinio vyksta ir kita Zadaro gamtos festivalio rungtis – jūros vargonų plaukimo varžybos Sea Organ Swim.

Ryte prikelia iš aikštės sklindantis triukšmas. Žvilgt pro langą – tarp forumo kolonų išrikiuota eilė baidarių, šalia stovi registracijos stalelis, o aplinkui sukinėjasi būrys varžybų organizatorių. Viens, du ir jau trypčiojame apačioje, kad mūsų laivo, pažymėto 9 numeriu, niekas iš panosės nenusineštų.

Iki starto susirenka pilna aikštė dalyvių ir žiūrovų. Numatytas maršrutas driekiasi palei krantą šešis kilometrus. Jis sužymėtas plūdurais ir akylai stebimas iš sausumos ir vandens, kad dalyviai nenukirstų kampo ar kokios kitos išdaigos nepadarytų. Iškrėsi pokštą – būsi diskvalifikuotas.

Dešimt pirmų ekipažų pasiruošę. Pokšt! Lekiam visi kranto link, už galų pačiupę savo baidares, bet krantinė aukšta, o nuleidimas laivams – už kilometro nuo aikštės. Ankstyvi krantinės lankytojai nepraleidžia progos paprotinti, kad baidarė skirta plaukioti, o ne nutvėrus už galų lakstyti palei jūrą. Tikrai ilgai nepalakstysi – nelengva bėgioti su tokiu kroviniu. Gretos greit išsikvepia. Prieplaukoje atsiduriame treti nuo galo, merkiam savo laivą kuo greičiau ir atsispyrę nuo kranto atsikvepiam. 

jūra banguoja švelniai ir lygiai. Sutartinai pamojavę irklais, viens du ir pralenkiam greitai lakstančius ekipažus. Tačiau spėriai irtis nesinori – saulėtas rytas vilioja patinginiauti, pažiopsoti į laivus, į krantą, pailsėti ant vandens. Pro šalį slenka parkai, prie kranto išrikiuotos jachtos, ant bangų besisupantys kirai ir žuvėdros. Paleidus irklą priešpriešinis vėjas tuoj stumia atgal.

Už valandos priartėjame prie finišo. Sirgaliai mojuoja nuo kranto, kviečia paskubėti. Komentatorius laksto su laikmačiu, rėkaudamas, kad atplaukiame penkti. Ištempiame baidarę į krantą ir sukrauname į priekabą. Už pastangas gaunam vandens, obuolių ir bananų – daug dirbom, kibirą vandens išprakaitavom.

Automobilis su baidarių kroviniu grįžta į aikštę, kur laukia kiti dešimt ekipažų, o mes pakrante parpėdinam pėsčiomis, kad iš arčiau pasižvalgytume po Zadaro užkampius. Pakeliui keliskart vos nepartrenkia dviratininkai – tai dar viena Zadaro gamtos festivalio rungtis, alternatyva baidarių varžyboms. 

Kitą dieną veiksmas persikelia už miesto. Sėdę į autobusą, daugiau nei valandą vingiuojame siauru keliuku kalno šlaitais, kol atsiduriame tarpeklyje prie Zrmanjos upės. Šiaurės Dalmatijoje tekančioje 69 km ilgio Zrmanjos upėje jau keturis dešimtmečius organizuojami pramoginiai pasiplaukiojimai plaustais, baidarėmis ir kanojomis. Upė po liūčių vandeninga, srovė stipri, sukasi verpetai, taškosi purslai.

Kol grožimės vaizdais, pakrantėje atsiranda krūva guminių plaustų, kurių kiekviename telpa po dešimt žmonių. Velkamės hidrokostiumus, segamės šalmus. Be tinkamų drabužių vandenyje tuoj pavirstume į ledą. Baigusi apsirengimo procedūrą, nupėdinu patikrinti vandens temperatūros. Brrr… šaltoka, bet veiksmas ir vaizdai vilioja. 

Suskaičiuoti ir patikrinti, su irklu rankose lipame į plaustą. Sėdam ant kietai pripūstų kraštų, o pėdas įkišam į dugno kilpas – kad šokdami per krioklį neišskristume už borto. Vadas įsitaiso plausto gale ir – pirmyn. Pasroviui paleistas plaustas šokinėja it žirgas, nėra kada nė krantais pasigrožėti. Vos spėju užversti galvą į kalno kuprą, pasigirsta komanda irkluoti.

O čia išties įspūdinga, yra į ką pasižvalgyti. Zrmanjos upė, ištekanti iš piečiausios Pljesevicos kalno kupros, į pietus vingiuoja siauru ilgu slėniu. Velebito kalną ji apjuosia vaizdingu, 200 m gylio tarpekliu. Iš vandens kyšo akmenys, tik spėk žiūrėti. Šios upės krantais vyksta ir dviratininkų varžybos. Deja, atšauktos, nes pakilęs vandens lygis užliejo takus.

Dėl praūžusių liūčių išplatėjusius krioklius apeiname pėstute, vadas vienas plukdo žirgą per verpetus. Nuo srauniausio, 15 m aukščio krioklio, nuleidžiame plaustą su virve. Pastojus kelią kitam srauniam kriokliui, tenka transportą užsikrauti ant pečių ir nusinešti pakrante iki ramesnės vietos. Man tenka irklai, nes pečiu nepasiekiu plausto krašto.

Vėjui pučiant irklai lyg burės neša į šoną, vos laikau pusiausvyrą. Baisu įkristi į upę. Sulėtinu žingsnį ir – o siaube – akimirka sustoja. Matau, kaip priekyje manęs judantis plaustas nuo aštuonių vyrų pečių pakyla į dangų ir su vėju skrenda žemyn nuo akmeninio skardžio… Nuaidi klyksmas – pasirodo, mano. Nešikai sulaikę kvapą žiūri žemyn, kur ant kranto tarp akmenų guli mūsų žirgas.

Vadas nusileidžia pirmas ir praneša liūdną žinią – sprogo galinė kamera. Gera žinia - iš keturių kamerų liko trys. Plaustas invalidas, bet galėjo būti ir blogiau. Susispaudžiam laivo priekyje, ir vėl – į bangas. Ankšta, bet užtat šilčiau. Laimei, daugiau krioklių nėra. Finišas! Ant kranto – fotoaparatai, kameros: visi jau žino apie mūsų nuotykius… 

Pasportavę festivalyje jaučiamės atgiję, pabudę iš žiemos miego ir šviežutėliai kaip ką tik sužaliavę krūmai. Atrodo, atostogos užsitęsė, nors truko vos kelias dienas. Kam patinka tokie nuotykiai, čia atvykti nesunku - patogiausia atskristi į Splitą ir iš ten atvažiuoti automobiliu. Festivalis kasmet vyksta gegužės pradžioje, norint dalyvauti rungtyse reikia užsiregistruoti internetu www.zadaroutdoor.com.